Italas, gyvenantis Lietuvoje. Taip dažnai pristatomas profesorius Dario Martinelli, tačiau šioje frazėje sunku sutalpinti visą asmenybę, pomėgius ir pasiekimus. Kilęs iš Italijos, pasisėmęs patirties Helsinkio ir Laplandijos universitetuose, semiotikas, muzikologas, kompozitorius, kino ir kitokių kultūrinių reiškinių tyrinėtojas, Lietuvoje pasiliko ilgesnį laiką ir jau 10 metų džiugina KTU studentus savo žiniomis ir įžvalgomis.
Jūsų moksliniai interesai apima daugelį disciplinų: semiotiką, muzikologiją, gyvūnų studijas, etiką / ideologiją, kino studijas. Taip pat neseniai pristatėte muzikinį albumą. Kas, Jūsų nuomone, jungia ir kas skiria šias disciplinas? Kas jose Jus traukia?
Akademikai dažnai juokauja, kad yra du skirtingi mokslininkų tipai: tie, kurie taip įsigilina į vieną temą, kad galiausiai žino viską apie nieką, ir tie, kurie tyrinėja tiek daug skirtingų temų, kad ilgainiui nežino nieko apie viską. Aš neabejotinai priklausau antrai grupei.
Tikriausiai, tai pirmiausia yra pomėgių klausimas. Aš visuomet tikėjau, kad savo pomėgius reikia paversti darbu. Pavyzdžiui, mėgstu muziką, todėl ieškau priežasčių jos daug klausytis. Taip pat ir su filmais. Be to, man labai rūpi gyvūnų teisės, taigi, ieškau progų apie jas kalbėti ir viliuosi paskatinti žmones susimąstyti, kiek daug gyvūnų žudome ir išnaudojame.
Kita priežastis yra tarpdiscipliniškumas. Disciplinos yra vienu metu skirtingos ir panašios. Panašumai įkvepia būti nuosekliam, o skirtumai – kurti naujoves. Labai dažnai, pažvelgus į tam tikrą discipliną iš kitos disciplinos perspektyvos, man atsiveria naujas požiūris ir ir kyla daug idėjų.
Pavyzdžiui, savo paskutinėje knygoje „The Beatles and the Beatlesque: a crossdisciplinary analysis of sound, production and stylistic impact“ muzikos kūrybai tirti pasitelkiau kino studijų modelius. Muzikos prodiuseriai dažnai sako, kad jų darbas panašus į kino režisierių, todėl sugalvojau patikrinti šią mintį moksliškai.
Kaip apibūdintumėte savo muziką? Kas įkvėpė ir paskatino Jus kurti ir įrašyti albumą?
Iš tiesų, tai man yra jau trečias albumas (žinoma, nekalbame apie populiariąją muziką, kuri patektų į topus ar būtų parduodama tūkstančiais). Pirmasis, „Zoosphere“, buvo, kitaip nepavadinsi, elektroninis eksperimentas, paremtas gyvūnų garsais. Antrasis, „(R)esistere“ – popmuzikos albumas italų dainininkei, o paskutinysis, „Late night talks“, turi popdžiazo atspalvių: jis buvo parašytas ir prodiusuotas lietuvių dainininkei Gabrielei Goštautaitei.
Man patinka dainų rašymo procesas, tiek muzikos, tiek tekstų. Čia dera kūrybiškumas ir racionalumas. Svarbu turėti idėją – ji dažnai kyla iš jausmų ir emocijų, bet taip pat reikia ją įkomponuoti į struktūrą, akordų seką, tam tikrą metriką, rimo schemą… Tai labai „pilnas“ ir daug pasitenkinimo teikiantis procesas.
Kodėl sukūrėme šį albumą? Žinoma, Gabrielei tai tikras darbas, ji yra dainininkė, o išleisti visą albumą šiais laikais imasi vis mažiau dainininkų. Lietuvoje turime puikių dainininkų, kai kurie gana garsūs, bet nėra beveik nieko išleidę. Kadangi aš jau turiu darbą, buvau vedinas meninių paskatų. Norėjau padaryti ką nors gražaus, kuo džiaugtųsi visi su tuo susiję žmonės. Buvo labai smagu kurti šį albumą su Gabriele ir visais dalyvavusiais muzikantais; iš tiesų mes labai didžiuojamės rezultatu.
Kas Jums yra kūrybiškumas ir kokių sąlygų jam reikia?
Esu tai minėjęs anksčiau, taigi, galbūt kas nors jau girdėjo, bet man nepatinka tradicinė, romantinė kūrybiškumo samprata. Idėja apie mūzą, aplankančią staiga, dažniausiai naktį, kai esi girtas ar apsvaigęs nuo narkotikų, įkvepiančią tave parašyti dainą, tarsi būtum apsėstas kokios nors dieviškos jėgos… Tiesą sakant, man visa tai atrodo gana nuobodu ir ne taip šaunu, kaip žmonės mėgsta manyti.
Priešingai, manau, kad poezija gali būti visur, net mažiausiuose kasdieniniuose dalykuose. Man labai patinka Marcel Duchamp idėja apie objet trouvé, meną kaip „rastą objektą“. Kūrybiškas žmogus meno galimybę įžvelgia ten, kur visi kiti mato, tarkime, pieštuką, plastikinį maišelį ar pagalvę.
Kūrybiškumas – aktyvus atsisakymas priimti pasaulį tik tokį, koks jis buvo pateiktas. Štai kodėl, manau, didieji menininkai paprastai būna ir novatoriai bei revoliucionieriai.
Ar darbą universitete laikytumėte kūrybiškumo forma?
Taip, nepaisant visų mūsų politikos formuotojų pastangų slopinti kūrybiškumą ir paversti mūsų darbą nuolatiniu paklusnumu iš anksto parengtoms schemoms ir šablonams bei vertinti mūsų veiklą tam tikrais vienetais ir skaičiais.
Kūrybiškai, plačiai mąstyti ir veikti yra labai nedaug erdvės, bet jei esi motyvuotas, gali tą erdvę naudoti. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad šiais laikais galime būti kūrybiški nepaisydami sistemos, bet ne dėl jos.
Humanitariniai mokslai paprastai laikomi mažiau naudingais ar praktiškais, todėl gali reikėti pagrįsti, kodėl jie svarbūs. Ką apie tai manote? Ar humanitariniai mokslai, kaip kritinio mąstymo pagrindas, šiandien tampa dar svarbesniais?
Aš ne toks garsus, kad mano žodžius savintųsi ir iš jų darytų memus, bet anksčiau esu parašęs vieną dalyką, kurį vėliau mačiau, kai kurie kolegos „perfrazuoja“, nenurodę mano intelektinės nuosavybės 🙂 Tai yra: gamtos mokslai tyrinėja tai, kas gyvenimą daro įmanomu, o humanitariniai mokslai – kas daro jį vertingu.
Kol mums rūpi meilė, menas, užsidegimas, grožis, pyktis, supratimas, užuojauta, liūdesys, atpirkimas, viltis, džiaugsmas, tol mums reikia humanitarinių mokslų. Ir taip, reikia su jais susijusio kritinio mąstymo, kad atsvertų mūsų aroganciją ir įsitikinimą, jog galime elgtis su šia planeta ir jos gyventojais kaip tik panorėję.
Kaip apibūdintumėte šiuolaikinius humanitarinius mokslus?
Sunku pateikti vieną apibrėžimą. Manau, gyvename istoriniu momentu, kai turime daugybę humanitarinių mokslų. Vienoje pusėje turime konservatyvius, nostalgiškus humanitarinius mokslus, atsisakančius priimti modernybę ir gyvenančius iliuzijoje, kad gali išlikti tokie, kokie visada buvo.
O priešingoje pusėje yra pažangai pernelyg pasiduodantys humanitariniai mokslai, aklai ir nekritiškai priėmę modernybę, tapę jos paklusniu įrankiu. Tarp šių dviejų kraštutinumų yra daugybė kitų tipų. Kad ir kaip retoriškai tai skambėtų, tikėčiausi tvaraus aukso vidurio: kritiškai priimti modernybę ir branginti tradiciją, nepaverčiant jos religija.
Kaip leidžiate savo laisvalaikį ir ilsitės nuo intelektinės veiklos?
Turiu 13-os metų sūnų, kuriam mielai skiriu daug savo laisvo laiko. Neseniai jis susidomėjo futbolu, todėl dabar laisvalaikiu labiausiai mėgstame stebėti rungtynes. Jis, kaip ir aš, serga už Turino „Juventus“ – nors kito pasirinkimo, vargšelis, ir neturėjo.
Be to, kaip jau minėjau, savo pomėgius tarsi paverčiau darbu, todėl, pavyzdžiui, žiūrėdamas filmą galiu atsipalaiduoti, bet jei jame įvyksta kas nors, kas man įdomu profesiniu požiūriu, sakau: „Palaukite! Tai galėčiau parodyti savo studentams“ arba „tai pavyzdys, kurį galėčiau paminėti savo knygoje“. Taigi, kartais darbas ir laisvalaikis susipina.
Galiausiai, vieta, kur atgaunu jėgas, yra Birštonas. Turiu ten nedidelį butą ir kaskart nuvažiavęs iškart pajuntu pusiausvyrą ir laimę. Kai apie tai sužino mano draugai lietuviai, visada sako: „Bet… ar tai ne senų žmonių vieta?“ Paskui atvažiuoja manęs aplankyti ir staiga sako: „Oi, bet čia taip gražu…“ Žinoma, kad taip!
Kokius filmus ar muzikos kūrinius rekomenduotumėte kolegoms ir studentams? Ką neseniai atradote?
Kalbant apie rekomendacijas, sunku išvengti klasikos, bet vėlgi nėra prasmės minėti Federico Fellini, Alfred Hitchcock ir Elia Kazan arba „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ir „Pink Floyd“, nes dauguma juos jau žino. Taigi, pateiksiu du mažiau įprastus vardus. Kalbant apie kiną, skatinčiau susipažinti su Ettore Scola: iki šiol nemačiau nė vieno, galinčio taip giliai ir jautriai pavaizduoti personažus. Pažiūrėkite tokius filmus kaip „The Family“, „A Special Day“ ar „What Time Is It?“
Kalbant apie muziką, paslėptas lobis – XTC, anglų grupė, įsisavinusi daugumą populiariosios muzikos idiomų ir sukūrusi puikią jų sintezę. Kai užsiminiau apie pasitenkinimą teikiantį dainų rašymo procesą, XTC yra vardas, atėjęs į galvą: matyti, kiek dėmesio jie skiria kiekvienai šio proceso detalei. Paklausykite tokių albumų kaip „Skylarking“, „Nonsuch“ ar „Apple Venus vol. I“.
Su kitais KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytojais susipažinti galite čia: shmmf.ktu.edu/destytojai
