„Tai leidžia manyti, kad vidutinio amžiaus žmonių skaitymo apimtį labai stipriai formuoja profesinė ir kasdienė skaitmeninė komunikacija“, – pastebi KTU mokslininkė.
Skaitome ne tik knygas
R. Kasperės teigimu, svarbu ir tai, kad skaitymas anglų kalba nėra vien jaunimo reiškinys. Iki 29 metų respondentai visoms tirtoms skaitymo veikloms anglų kalba skiria apie 7,5 valandos per savaitę, 30–39 metų – apie 8,5 valandos, o 40–49 metų – beveik 8 valandas.
„Skirtingos kartos skiriasi ne vien skaitymo kiekiu, bet ir skaitomu turiniu. Jaunesnių žmonių repertuare ryškus interneto turinys, akademiniai tekstai ir skaitymas anglų kalba, o 30–49 metų žmonių skaityme šalia interneto turinio labai didelę vietą užima darbinė skaitmeninė komunikacija“, – dalijasi ji.
Šiuolaikinį skaitymą, anot KTU mokslininkės, sudaro kur kas daugiau nei knygos. Internetinis turinys ir elektroninis paštas yra vienos didžiausių skaitymo kategorijų beveik visose amžiaus grupėse.
„Knyga neišnyko, tačiau tapo vienu iš daugelio tekstų, konkuruojančių dėl to paties žmogaus laiko. Šiandien žmogus gali skaityti daug, tačiau didelę dalį jo skaitomo turinio sudaro ne knygos ar ilgi straipsniai, o darbinė komunikacija ir informacija internete. Labiau išsilavinusių žmonių skaitymo repertuare nemažą dalį sudaro ir akademinė literatūra“, – pažymi ji.
Perskaityti dar nereiškia suprasti
KTU mokslininkė pastebi, kad tikrasis skirtumas tarp jaunesnių ir vyresnių žmonių skaitymo įpročių gali slypėti ne gebėjime skaityti sudėtingus tekstus, o skaitymo šaltiniuose.
„Jaunesni žmonės dažniau susiduria su skaitmeniniu tekstu, kuriame informacija nuolat konkuruoja su nuorodomis, pranešimais, vaizdais ir kitu turiniu, – sako ji. – Kitaip tariant, palyginti su jaunesniais skaitytojais, vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės kiek daugiau laiko skiria skaitymui ne elektroninėje erdvėje.“
Todėl, R. Kasperės teigimu, šiandienos problema gali būti ne vien per mažas skaitymo mastas. Kur kas svarbesnis tampa klausimas, ar skaitome nuosekliai ir įsigilindami.
„Galime kalbėti apie tam tikrą skaitymo iliuziją: per dieną žmogus gali perskaityti daugybę laiškų, antraščių, interneto tekstų, žinučių ir įrašų ir jausti, kad apdorojo labai daug informacijos. Tačiau perskaityto teksto kiekis dar neparodo, kiek informacijos žmogus suprato, įsiminė ar kritiškai įvertino“, – pažymi ji.
Skaitymą keičia algoritmai
Tyrimo duomenų analizė rodo, kad interneto tekstas yra viena pagrindinių šiuolaikinio skaitymo formų visose amžiaus grupėse. Tačiau, pasak KTU mokslininkės, svarbu nepamiršti, kad interneto tekstas gali būti labai įvairus – nuo kelių sakinių socialinių medijų įrašo ar komentaro iki ilgo naujienų straipsnio, mokslinės publikacijos ar sudėtingo analitinio teksto. Todėl pats faktas, kad skaitome ekrane, dar neparodo, ar skaitome paviršutiniškai, ar įsigilindami. Daug svarbiau, kokį turinį renkamės ir kaip jį skaitome.
„Socialinės medijos skaitymą keičia tuo, kad labai sutrumpina laiką, per kurį turinys turi patraukti mūsų dėmesį. Jei pirmieji sakiniai nesudomina, skaitytojui beveik nieko nekainuoja pereiti prie kito turinio. Taip lavinamas gebėjimas greitai įvertinti turinio aktualumą ir atsirinkti informaciją. Tai savaime nėra blogai. Problema atsiranda tuomet, kai tokį pat skaitymo tempą perkeliame į tekstus, kuriems suprasti reikia kantrybės ir nepertraukiamo dėmesio“, – teigia ji.
Socialiniuose tinkluose žmogus turi labai greitai derinti tekstą, vaizdus, vaizdo įrašus, komentarus, nuorodas ir kontekstą. Tai nėra visiškai primityvi veikla – ji reikalauja multimodalinio informacijos apdorojimo. Tačiau platformų logika dažniausiai skatina trumpą ir greitai suvokiamą turinį. Ilgas analitinis tekstas veikia priešingai – jis reikalauja kurį laiką išbūti su mintimi net tada, kai ji nėra iš karto aiški ar maloni.
„Galima sakyti, kad trumpas socialinių medijų turinio skaitymas yra sprintas, o knyga ar ilgo analitinio teksto skaitymas – ištvermės distancija. Abu yra skaitymo būdai, tačiau jie lavina ne visai tuos pačius įgūdžius“, – dalijasi R. Kasperė.
Ji papildo, kad algoritmai keičia net pačią pasirinkimo seką. Anksčiau žmogus pirmiausia pasirinkdavo laikraštį, žurnalą, knygą ar interneto svetainę, o tada joje rinkdavosi tekstą. Socialinių platformų aplinkoje dažnai yra atvirkščiai: algoritmas pirmiausia atrenka mums galimus tekstus, o tik tada mes renkamės iš to, kas jau rodoma.
„Tai nereiškia, kad žmogus praranda pasirinkimo laisvę. Tačiau turime suprasti, kad pasirinkimo laukas nėra neutralus. Šiuolaikinis skaitymo raštingumas turėtų reikšti ne tik gebėjimą įvertinti, ar tekstas patikimas, bet ir suprasti, kodėl būtent jis buvo parodytas“, – pastebi KTU mokslininkė.
Ką trumpas turinys daro mūsų dėmesiui?
R. Kasperė pažymi, kad trumpas turinys savaime mūsų nesugadina, tačiau jis lavina kitokį dėmesio režimą – gebėjimą greitai įvertinti, ar turinys įdomus, ir būti pasirengus iš karto pereiti prie kito stimulo.
„Pavyzdžiui, užsienio mokslininkų atliktame žvilgsnio sekimo tyrime nustatyta, kad studentams po naršymo „TikTok“ programėlėje buvo sunkiau išlaikyti dėmesį skaitant ilgesnius naujienų tekstus, – pasakoja ji. – Tačiau teigti, kad naršymas socialiniuose tinkluose jau negrįžtamai pakeitė mūsų gebėjimą skaityti įsigilinus, būtų per anksti.“
2026 m. paskelbti užsienio mokslininkų tyrimai intensyvų trumpųjų vaizdo įrašų žiūrėjimą sieja su dėmesio ir atminties sunkumais, tačiau ilgalaikis poveikis dar nėra įrodytas. Todėl, KTU mokslininkės teigimu, nebūtinai prarandame gebėjimą skaityti įsigilinę, tačiau rizikuojame vis rečiau lavinti gebėjimą nepersijungti ir ilgiau išlaikyti dėmesį ties viena mintimi.
„Socialinių medijų demonizuoti nereikėtų. Skaitmeninė aplinka lavina gebėjimą greitai ieškoti ir atsirinkti informaciją, judėti tarp skirtingų šaltinių, derinti tekstinę ir vaizdinę informaciją. Ji taip pat labai išplečia prieinamų tekstų ir kalbų įvairovę“, – aiškina ji.
Tai rodo ir tyrimo duomenys. Respondentai skirtingoms skaitymo veikloms vien anglų kalba skiria daugiau kaip 7–8 valandas per savaitę. Jaunesni žmonės anglų kalba skaito ne tik interneto turinį – jų repertuare matomi ir akademiniai tekstai, grožinė bei negrožinė literatūra. Vadinasi, technologijos gali plėsti žmogaus informacinį ir kultūrinį lauką.
Kaip skaitysime ateityje?
KTU mokslininkės teigimu, tikėtina, kad ateityje žmonės skaitys ne mažiau, tačiau pats skaitymas taps dar labiau hibridinis.
„Man tai primena buvimą Taimso aikštėje (angl. Times Square) Niujorke: aplink tiek daug ryškių, įdomių dalykų, kad sunkiausia tampa ne rasti, į ką žiūrėti, o atsirinkti, į ką iš tiesų verta sutelkti dėmesį. Panašiai gali atrodyti ir ateities skaitymas – tekstas vis labiau persipins su garsu, vaizdais, vaizdo įrašais, interaktyviais elementais ir dirbtiniu intelektu (DI)“, – sako ji.
Žmogus jau dabar gali pradėti skaityti tekstą, dalį jo išklausyti, paprašyti DI paaiškinti sudėtingą vietą ar pateikti santrauką. Tačiau kuo lengviau bus gauti greitą atsakymą, tuo vertingesnis taps gebėjimas pačiam išlaikyti dėmesį ir nuosekliai sekti argumentaciją.
„Užsienio mokslininkų tyrimai šiuo požiūriu yra gana optimistiniai. Ekranas savaime nėra pasmerktas būti prastesne skaitymo terpe. Todėl ateityje, mano manymu, svarbiausia bus ne tai, ar skaitome popieriuje, ar ekrane, o tai, kokį skaitymo elgesį skatina technologijos. Jeigu jos vis intensyviau konkuruos dėl kiekvienos mūsų dėmesio sekundės, gebėjimas pusvalandį ar valandą išbūti su vienu sudėtingu tekstu gali tapti viena vertingiausių ateities pažintinių kompetencijų“, – svarsto R. Kasperė.
