Žiniasklaidos užduotis – ne tik pranešti, kad buvo karšta, sausa ar užlieta gatvė, bet ir paaiškinti, kaip toks įvykis siejasi su ilgalaikėmis klimato kaitos tendencijomis, kokias rizikas jis kelia Lietuvoje ir kaip jas galima mažinti.
Pasitikėjimas – svarbi klimato kaitos komunikacijos sąlyga
Skepticizmą stiprina bandymas kiekvieną audrą, liūtį ar karštą dieną pateikti kaip tiesioginį ir galutinį klimato kaitos įrodymą. Mokslas paprastai kalba apie ilgalaikes tendencijas, pasikeitusias ekstremalių reiškinių tikimybes ir jų intensyvumą, todėl svarbu sąžiningai paaiškinti, ką apie konkretų įvykį žinome, o kur lieka neapibrėžtumo.
Pasitikėjimą taip pat silpnina moralizavimas, žmonių kaltinimas, katastrofinės antraštės, sprendimų nepasiūlantys tekstai ir įspūdis, kad visa atsakomybė perkeliama eiliniam gyventojui.
Klimato kaita šiandien yra ne tik mokslo ar politikos, bet ir pasitikėjimo klausimas. Apklausos rodo, kad pusė europiečių mano, jog tradicinė žiniasklaida nepakankamai aiškiai paaiškina klimato kaitą, jos priežastis ir padarinius, o socialiniuose tinkluose sunku atskirti patikimą informaciją nuo dezinformacijos. Daugiau informacijos nereiškia, kad žmonės geriau supras klimato kaitą. Žmogus renkasi ir vertina informaciją pagal savo vertybes, tapatybę ir tai, ar pasitiki informacijos šaltiniu.
Veiksminga klimato kaitos komunikacija turi būti konkreti ir pasakoti apie atpažįstamas Lietuvos vietoves. Vietoj abstraktaus degančio Žemės rutulio geriau parodyti per karščius įkaistančią mokyklą ar daugiabutį, senjorui pavojingą nakties temperatūrą, po liūties užlietą kiemą, išdžiūvusį daržą ar didėjančias vėsinimo išlaidas. Tačiau po atpažįstamos patirties turi sekti aiškus priežastinis paaiškinimas, patikimi Lietuvos duomenys ir realūs sprendimai. Svarbu girdėti ne vien mokslininkus, bet ir gydytojus, ūkininkus, miškininkus, savivaldybių specialistus bei vietos bendruomenių atstovus.
Kasdieniai įpročiai kuria pokyčius
Klimato kaita gali atrodyti kaip pernelyg didelė problema vienam žmogui. Tačiau ji paliečia labai paprastus kasdienius dalykus: kaip jaučiatės per karščius, kiek kainuoja išlaikyti namus, ar po liūties neužliejamas kiemas, ar vaikams mokykloje pakanka pavėsio, ar vyresni artimieji saugiai ištveria kaitrą. Todėl pradėti galima ne nuo klausimo „kaip man išgelbėti planetą?“, o nuo daug artimesnio: „ką galime pakeisti, kad mūsų gyvenamoji aplinka būtų sveikesnė, saugesnė ir patogesnė?“
Nereikia tapti tobulu žaliu žmogumi. Galbūt vieną dieną dažniau rinksitės augalinį maistą, kitą dieną paliksite automobilį namuose ir keliausite pėsčiomis, o pirkdami naują daiktą pagalvosite, ar jis tikrai reikalingas. Gal mažiau išmesite maisto ar sutaupysite energijos namuose. Atskirai tai gali atrodyti smulkmenos, tačiau daugelio žmonių pasirinkimai ilgainiui keičia ir pasiūlą parduotuvėse, ir miestų planavimą, ir tai, kokių sprendimų tikimės iš politikų bei verslo.
Tačiau visa atsakomybė negali būti perkelta tik eiliniam žmogui. Jeigu viešasis transportas nepatogus, dviračių takas nutrūksta ties pavojinga sankryža, o darbas ir vaikų veiklos yra skirtinguose miesto galuose, atsisakyti automobilio nėra paprasta. Jeigu šeimos šventėse stalas vis dar neįsivaizduojamas be gausių mėsos patiekalų, mitybos įpročiai taip pat nepasikeis per vieną dieną. Todėl svarbu ne kaltinti save, o suprasti, kad mūsų pasirinkimus formuoja aplinka, paslaugos, kainos, šeimos įpročiai ir bendros kultūrinės normos.
Kartu kiekvienas galime būti aktyvesnis pilietis. Pavyzdžiui, paklausti savivaldybės, kodėl prie mokyklos nėra pavėsio, daugiabučio bendrijoje pasiūlyti energijos taupymo sprendimų, palaikyti patogesnį viešąjį transportą, daugiau želdinių ar saugesnes gatves. Galime pasikalbėti su šeima, ar kiekvienoje šventėje tikrai reikia trijų mėsos patiekalų (taip, didesnis mėsos vartojimas labiau teršia aplinką). Tokie pokalbiai ir reikalavimai institucijoms yra ne mažiau svarbūs nei tai, ką įsidedame į pirkinių krepšelį.
Klimato sprendimai reikalauja bendrų pastangų
Jungtinių Tautų pasaulinėje aplinkos ataskaitoje (UNEP GEO-7) pabrėžiama, kad klimato kaitos, biologinės įvairovės nykimo ir taršos krizių neišspręsime vien asmeniniais žmonių pasirinkimais. Reikia, kad keistųsi energetikos, maisto, judumo ir vartojimo sistemos, o kartu – ir tai, ką visuomenėje laikome patogiu, įprastu ir priimtinu.
Klimato veiksmai neturėtų būti suvokiami kaip dar viena sunki pareiga. Labai prasminga savęs paklausti, kokį pokytį šiandien galiu padaryti be didelio diskomforto ir kokių sąlygų turiu teisę reikalauti iš savo miesto, valstybės bei verslo.
Klimato sprendimai gali reikšti ne prastesnį gyvenimą, o švaresnį orą, sveikesnį maistą, mažesnes sąskaitas ir daugiau pavėsio karštose miestų gatvėse. Žmogui lengviau įsitraukti, kai jis mato, kad nėra vienas, kad jo pastangos turi prasmę ir kad atsakomybę kartu prisiima bendruomenės, institucijos, verslas ir valstybė.
Net jei šią vasarą dažniau prireikia skėčio nei kepurės nuo saulės, klimato kaita niekur nedingo. Todėl svarbu neapsiriboti tuo, ką matome pro savo langą, bet domėtis platesniu vaizdu, įsitraukti į sprendimų priėmimą ir atsakomybę už pokyčius dalytis su bendruomenėmis, verslu bei valstybe.
