Mokslininkė, dėstytoja, sociologijos ir komunikacijos mokslų profesorė. Šiuo metu vadovauja KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Duomenų analizės ir archyvavimo centrui, yra Europos sociologų asociacijos tinklo „Aplinka ir visuomenė“ vadovė. Mokslinę veiklą laiko savo prioritetu, todėl daug laiko skiria tyrimams, projektams, analizei, rašymui.
Domitės aplinkosauga, nemažai kalbate apie klimato kaitą. Kokie yra sunkiausi ir lengviausi šios temos aspektai?
Mano pagrindinės domėjimosi sritys – aplinkosauginės nuostatos, elgsena bei komunikacija (ką žmonės apie tai galvoja, kodėl taip elgiasi, ir kaip apie tai komunikuoja žiniasklaida). Šiame plačiame lauke labiausiai domiuosi klimato kaitos tema. Šioje temoje lengviausia kalbėti apie vykstančius ir faktais dokumentuotus klimato pokyčius. Tačiau ypač sudėtinga paaiškinti, kodėl taip lėtai vyksta gyvensenos transformacija, ir kodėl Lietuvos gyventojams ši tema nėra itin svarbi.
Kaip sociologija padeda prieiti prie šių aspektų, spręsti problemas, informuoti?
Sociologija yra labai turtingas mokslas, turintis gilias tradicijas ir daugybę tyrimų šakų. Sociologinė vaizduotė padeda pamatyti problemas platesniame jų socialiniame kontekste. Pavyzdžiui, kad klimato kaita nevienodai paveikia skirtingas gyventojų grupes ir yra susijusi su skurdo, migracijos, socialinių neramumų ir kt. klausimais. Sociologija padeda paaiškinti galimus reikiamų transformacijų kelius, nes mato socialinę, ekonominę, politinę, kultūrinę sistemas kaip veikiančias kartu. Ir sociologai puikiai gali paaiškinti, kodėl objektyvi klimato realybė nepasiekia ir nepaveikia mūsų požiūrių – kodėl yra atotrūkis tarp to „kaip yra“ ir to, kaip žmonėms „atrodo, kad yra“.
Kokį pastebite jaunimo požiūrį į klimato kaitos problemas?
Lietuvoje, kaip ir kitur, matome skirtumus tarp kartų. Šie skirtumai pirmiausiai susiję su vertybėmis. Užaugę skirtingomis istorinėmis sąlygomis skirtingų kartų žmonės pasižymi skirtingomis vertybių sistemomis. Štai vyresniems Lietuvoje stipriai būdingos materialistinės vertybės. O jaunesniems svarbesnėmis tampa savirealizacijos vertybės. Dirbdama su jaunais žmonėmis pastebėjai, kad jiems rūpi klimato kaitos teisingumo aspektai, jie stipriau jaučia asmeninę atsakomybę, dažniau pasiruošę radikaliai pakeisti savo gyvenseną. Yra daug nuostabių entuziastingų jaunų žmonių, kurie arba savo asmeniniu pavyzdžiu įrodo, jog pokyčiai galimi, arba buriasi į grupes, judėjimus, pvz. FridaysForFuture, siekdami didesnių pokyčių politikos arenoje.
Kokių neigiamo poveikio aplinkai mažinimo priemonių pati asmeniškai imatės? Kokius mažus, bet reikšmingus žingsnelius galėtumėte rekomenduoti kitiems?
Vienas svarbiausių principų mažinant poveikį aplinkai – sumažinti vartojimą. Mano šeimoje įprasta, kad daiktas gyvena tol, kol visiškai susidėvi (net ir tada kartais toks daiktas randa antrą gyvenimą). Daiktai nekeičiami tik dėl to, kad parduotuvėse jau atsirado naujesnės ar gražesnės jų versijos. Žinoma, visa šeima rūšiuojame. Man labiausiai „bado akis“ taršūs sprendimai, kai geros alternatyvos taip lengvai pasiekiamos. Pavyzdžiui, vienkartinių plastiko pakuočių atsisakymas. Visi šeimoje turime daugkartinio naudojimo gertuves, ąsočius, naudojame vandenį iš krano, tad neperkame plastikinių vandens butelių. Visiems norintiems ką nors pakeisti, kad sumažintų poveikį klimato kaitai, rekomenduoju atsisakyti bent vieno mėsiško patiekalo kas savaitę. Jei pavyks – ilgainiui dar labiau sumažinti mėsos vartojimą. Maisto pramonė yra antras taršiausias ir labiausiai klimato pokyčius skatinantis dalykas (po iškastinio kuro naudojimo). O ypač – mėsos ir pieno sektorius. Jums nebūtina tapti vegetaru ar veganu, pakaks būti lanksčiu „fleksitaru“ (angl. k. „flexitarian“). Sumažinus mėsos vartojimą perpus, jūsų mitybos anglies pėdsakas sumažės 40 proc.
Žygiai pėsčiomis su šeima – vienas iš Jūsų hobių. Kaip jį atradote ir kuo jis Jus traukia?
Žygiai pėsčiomis su šeima ir draugais – vienas didžiausių malonumų. Mums labai patinka vaikščioti tiek įrengtais, tiek pačių atrandamais, vis naujais takais Lietuvoje ir visur, kur atsirandame. Lėtai besikeičiantys vaizdai, galimybė sustoti, nuklysti, pasigėrėti, paganyti akis, užuosti – žymiai geriau nei šiltų kraštų viešbučiai su „viskas įskaičiuota“ planu. Vienintelis dalykas kurio tikrai reikia ilgesniame žygyje – virtualus žemėlapis. Na, dar vanduo. O daugiau – jokių taisyklių ar talismanų. Kaip tik džiugina tas lengvumas su kuriuo išeini į žygį. Vienas įsimintiniausių dienos žygių – Čekijoje keliaujant per Śnieżka kalną. Įstabūs nuokalnių, ežerėlių, kalnų, pievų ir užkliuvusių debesų vaizdai, spygliuočių miškų kvapas.
Kurį Lietuvos kampelį siūlytumėte atrasti?
Siūlyčiau atrasti Suvalkiją, ypač – pietinę jos dalį. Nors kituose Lietuvos regionuose yra žymiai daugiau draustinių, parkų ir įrengtų pėsčiųjų takų, Suvalkija turi savo unikalų grožį ir labai specifinį kultūrinį paveldą. Čia ne tiek daug miškų, bet labai daug nuostabių atvirų vietų. Siūlyčiau pasivaikščioti žvyrkeliais, ariamose lygumose, aplankyti vietinius dvarelius (jų tikrai daug), Paežerių restauruotą dvarą, paburiuoti Paežerių ežere, keliauti į pietus ir pasigėrėti nuostabiomis kalvomis, prasukti pro Alvitą, Bartinkus, Gražiškius, Pajavonius, Basanavičiaus gimtinę, galiausiai išsimaudyti Vištytyje. O jei planuose – Lenkija, paieškokite mažų keliukų, kuriais kertant sieną pamatysite itin vaizdingas vietoves, atpažinsite pusiau lietuviškus vietovardžius. Galite nuvažiuoti iki Lietuvos-Lenkijos-Rusijos trigubos sienos – sakoma, kad tai seniausiai nejudinta, nepakeista valstybių siena Europoje.
Kas Jus įkvepia naujiems darbams, projektams?
Judėjimui pirmiausiai reikia atspirties taško ir pagrindo – tai mano šeima. Be jų joks judėjimas neturėtų prasmės. O judėjimui pagreitį duoda vertybės. Užaugau neramiais pertvarkų laikais, buvau tarp dviejų pasaulių ir norėjosi kuo greičiau pasiekti tokį gerovės ir išsivystymo lygį, kaip Europos Šiaurinės ir Vakarinės kaimynės. Pradžioje tai labai skatino siekti daugiau, veikti greičiau, prisiimti atsakomybę ir likti Lietuvoje, nepaisant atsivėrusių galimybių. Dabar naujiems projektams ir darbams įkvepia kolegos ir smalsumas. Diskusijose gimsta nauji sumanymai, o man visada labai smalsu idėją paversti rezultatu.
Su kitais KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytojais, susipažinti galite čia: shmmf.ktu.edu/destytojai
