Jeilio universitete besistažuojanti KTU mokslininkė: įsiklausymas į atminties apie migraciją polifoniškumą padeda geriau suprasti šios patirties įvairialypiškumą

Bendruomenė žiniasklaidai | 2020-09-14

Neseniai Glazgo universitete (Škotija) apgynusi politikos mokslų daktarės laipsnį KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslininkė Gintarė Venzlauskaitė rugsėjo 1-ąją atšventė kelione į JAV – ten ji pradėjo intensyvią keturių mėnesių stažuotę viename geriausių pasaulio – Jeilio – universitete.

„Vis dar sunku patikėti, kad mano kandidatūra buvo sėkminga. Tik neseniai gavau diplomą už baigtas doktorantūros studijas, todėl vis dar jaučiasi šioks toks, dažną šį kelią nuėjusio žmogaus nuovargis. Tačiau geros naujienos iš Jeilio (už kurias esu be galo dėkinga tiek Juozo P. Kazicko šeimos fondui, tiek MacMillan Baltistikos studijų programai) akimirksniu atgaivino motyvaciją vėl kibti į darbus“, – džiaugiasi Kauno technologijos universiteto daktarė, laimėjusi Juozo P. Kazicko šeimos fondo stipendiją.

Stažuotėje jaunoji mokslininkė gilinsis į studijų metu atliktų tyrimų metu išryškėjusius lietuvių išvietintųjų (bei šios diasporos) grįžimo ir repatriacijos klausimus, tęs tyrimus. Apie stažuotės planus ir nagrinėjamą temą su Gintare Venzlauskaite kalbamės plačiau.

– Kas motyvavo šiai stažuotei? Ko iš jos tikitės?

– Apie Juozo P. Kazicko šeimos fondo teikiamą stipendiją šiai stažuotei žinojau jau seniau, todėl buvau nusiteikusi, kad baigus doktorantūros studijas, tikrai išbandysiu savo jėgas šiame konkurse. Panašių galimybių nėra daug, ypatingai kalbant apie paramą, privilegijuojančią mokslininkus iš Lietuvos. Be abejo, Jeilio vardas pats savaime buvo motyvacija. Be to, šią stažuotę yra atlikęs vienas mano draugas, KTU dr. Arvydas Grišinas, kurio teigiami įspūdžiai ir paskatinimas taip pat neleido sudvejoti pateikti savo paraišką, vos tik tapus pagal reikalavimus tinkama kandidate, t.y. apsigynus doktorantūros darbą.

Kalbant apie lūkesčius šiai stažuotei, jie buvo ir yra keli. Visų pirma, šis vizitas suteikia galimybę gauti laiko koncentruotam dėmesiui sutelkti bei norimiems, įprastai kitų profesinių įsipareigojimų nustumtiems, darbams atlikti. Pirmas eilėje – monografijos, paremtos doktorantūros tyrimais paruošimas, o taip pat – dar neišanalizuotos turimos medžiagos apdirbimas ir tolimesnė analizė.

Taip pat tikiuosi susitikti su vietiniais savo bei susijusių sričių mokslininkais, susipažinti su jų darbo kultūra, metodais, aplinka ir pasisemti žinių iš vieno prestižiškiausių pasaulio universitetų akademinės bendruomenės. Todėl ketinu, kiek tai bus įmanoma, sudalyvauti universiteto renginiuose, seminaruose, dirbtuvėse, stebėti paskaitas bei, žinoma, paruošti ir pristatyti savo tyrimus ir jų rezultatus.

Jau dabar tenka sau pripažinti, kad mano patirtis tikrai bus neįprasta, bent jau gerokai skirsis nuo ankstesnių šios programos dalyvių ir stipendijos gavėjų patirties.

Jau pirmosios dienos New Haveno valstijoje parodė, kad dėl COVID-19 apribojimų, universitetas funkcionuos ribotai, pirmenybę teikdamas virtualioms paskaitoms ir renginiams bei darbui iš namų. Todėl abejoju, ar teks pamatyti įprastai akademine, kultūrine ir socialine gyvybe pasižymintį Jeilio veidą. Žinoma, gaila, bet tokių priemonių reikalingumu neabejoju ir ketinu paimti iš šio apsilankymo tiek, kiek dabartinės sąlygos leis.

– Dirbdama su stažuotės tema, vykdydama tyrimus, daug laiko praleidote svetur, dabar ir vėl esate ne Lietuvoje. Kiek pačios buvimas ne tėvynėje turi įtakos nagrinėjamoms temoms ar požiūriui į kitų išgyventas patirtis? 

– Negalėčiau pasakyti, kad mano pačios išvykimas ar gyvenimas svetur kaip nors darė įtaką pasirinktai tyrimų krypčiai ar temoms konkrečiai. Visgi, nors niekada nedrįsau lyginti savo migracinės patirties su savo tyrimų dalyvių patirtimi (kuri arba tiesiogiai, arba per šeimų patirtį, buvo žymia dalimi trauminė, prievarta arba gyvybei grasinančiomis aplinkybėmis atskyrusi nuo namų, gimto krašto, istorinės tėvynės), tam tikrų koreliacijų ryškumą sunku ignoruoti. Tai ypatingai akivaizdu kalbant apie sentimentų, liečiančių santykį su tėvyne, jos ilgesiu, romantizavimu, grįžimo ir grąžos dilemas bei asmenines perspektyvas šiomis temomis.

Sąsajų išryškėjimą paskatina ir įprastai mano naudojama kokybinių tyrimų metodika, privilegijuojanti išsamaus interviu įrankius. Šį metodą praktikuojantys sutiks, kad kiekvienas interviu savaime yra autentiškas, kaip ir patirtis, kuria jame pasidalinama, ypatingai jei atsakymai nesuvaržomi uždarais ar tendencingais klausimais. Be to, tikiu, kad norint tą patirtį geriau suprasti, kalbant paprastai, reikia stengtis įjungti aukščiausią empatijos pavarą, o tam kartais praverčia ir pažvelgimas per savos – nors mano atveju ir kokybiškai bei „laikiškai“ nutolusios – patirties prizmę.

Dar turiu pažymėti, kad nors sunku įvertinti, kiek mano pačios patirtis ir požiūris į gyvenimą svetur daro įtaką nagrinėjamų temų analizei, tikrai žinau, kad įsiklausymas į įvairialypę, daugiasluoksnę ir daugiabalsę patirtį, su kuria susipažinau per pokalbius su išvietintais žmonėmis ir jų palikuoniais tikrai davė impulso mano pačios patirties ir santykio su gyvenimu svetur permąstymui.

– Kiek skiriasi Lietuvos išeivijos patirtys skirtingose šalyse? Kuo šiuo klausimu įdomi JAV?

– Nedrįsčiau imtis lyginti tos patirties visų pirma dėl to, kad, deja, nesigilinau į visų išeiviją priglaudusių šalių atvejus vienodai. Visgi, galima būtų pasakyti, kad patirtis skyrėsi bent jau tiek, kiek skyrėsi politinės, socioekonominės, kultūrinės kiekvienos iš tų šalių dimensijos bendrai, bei santykyje su lietuviais konkrečiai. Skirtumai atitinkamai pasireiškė ir dėl kiekvienos iš šių šalių požiūrio į migrantus (ir migrantus būtent iš Rytų Europos) pokariu ir vėlesniais dešimtmečiais, bei sąlygų, kurios skatino arba asimiliuotis, arba integruotis į vietinę visuomenę. Nepamirškime ir impulso bei galimybių burtis į tautines bendruomenes, atvirai reikšti savo tautinius, kultūrinius ir/ar politinius sentimentus svarbos, kuri buvo susijusi tiek su priimančios valstybės, tiek su tuo metu okupuotos Lietuvos struktūrų požiūriu į išeivius.

Savo darbe įpratau tai vadinti politiniu sąlygiškumu – tai šiek tiek abstrakti koncepcija, kuri visgi leidžia lengvai įvertinti susijusių struktūrų galios bei individualaus arba kolektyvinio veikumo (agency) dinamiką. T.y., kiek (didžia dalimi politinės) struktūros, galios ir įvykiai, sąlygoję išvietintų grupių ir diasporų atsiradimą, nusprendė ir darė įtaką jų tęstinumui ir galimybei veikti, atvirai reikšti savo balsą ir valią, priimti tokius sprendimus, kaip kad grįžimas į tėvynę.

Pavyzdžiui, žinome, kad Šaltojo karo metu, galimybė išeiviams ar jų palikuoniams atvykti į sovietinę Lietuvą buvo labai ribota, o lankytojai (dažniausiai per turistines bei kitas kultūrinių mainų pagrindu organizuotas programas) – kontroliuojami saugumo struktūrų. Ne visi ir norėjo grįžti į Lietuvą sovietų diktuojamomis sąlygomis ir dažnai kritikavo vykstančius taip netiesiogiai pripažįstant sovietinės valdžios teisėtumą.

Vis dėlto, tie, kurie nuspręsdavo nuvykti į Lietuvą, matė tai ne tik kaip vienintelį tuo metu egzistavusį tėvynės ir joje gyvenančių artimųjų aplankymo kelią, bet ir kaip galimybę įvairiais būdais prisidėti prie tos pačios sovietinės valdžios Lietuvoje kritikavimo ir delegitimavimo tarptautiniu mastu.

Prisidėdami prie Lietuvos disidentinio judėjimo pastangų, vykdydami protesto bei lobizmo akcijas savo gyvenamose valstybėse, šios bendruomenės galėjo atstovauti ne tik savo, bet ir už Geležinės uždangos gyvenančių tautiečių suvaržytą balsą, bei bendrus išsilaisvinimo siekius. Tam buvo reikalingas išeivius priėmusių valstybių atvirumas tiek bendruomenių egzistavimui, tiek jų interesų įsiklausymui ar atstovavimui.

Taigi išeivių politinių pabėgėlių iš Lietuvos atveju, iš vienos pusės, politinis sąlygiškumas nulėmė, kad šie žmonės turėjo iš savo tėvynės pasitraukti, tačiau iš kitos pusės, situacija ir socio-politinė apsauga demokratinėse šalyse, kuriose jiems teko atsidurti, buvo palanki vakarų diasporos galimybei veikti. Dėl represijų ne savo teritorijose atsidūrę ir deportuotieji iš Lietuvos buvo pastatyti į daug komplikuotesnę padėtį tiek gyvenimo, tiek tautinės saviraiškos prasme, kas skatino naviguoti santykyje su sovietinėmis galios struktūromis kitais būdais.

Na, o kalbant apie Jungtinių Amerikos Valstijų atvejo išskirtinumą išeivius priglaudusių šalių kontekste, politinio sąlygiškumo koncepcija aktualizuojasi. Autoriai nagrinėjantys galios santykių dinamiką susijusią su išvietintomis populiacijomis sutinka, kad svarbiausiais bendras vardiklis nulemiantis šių populiacijų likimą yra valstybės ir jų statusas konkrečiame laikotarpyje, nors jos ir nėra vienintelės žaidėjos tarptautinėje sistemoje. Jungtinės Valstijos šiuo atžvilgiu išsiskyrė dėl savo padėties tarptautinės politikos arenoje, ypatingai Šaltojo karo metu. JAV, stovėdama bipoliarinės globalios santvarkos priešpriešoje Sovietų Sąjungai buvo suinteresuota pasitelkti visus būdus savo priešininkės kompromitavimui, įskaitant ir grupes, nukentėjusias nuo sovietinio režimo ir suinteresuotas atkreipti vietinių politikų bei tarptautinių organizacijų, kuriose JAV lyderiavo, dėmesį. Turint omenyje ir tai, kad į JAV politiniai pabėgėliai iš Lietuvos persikėlė gausiausiai, nenuostabu, kad ši diaspora tapo žinoma kaip viena aktyviausių tiek kultūriškai, tiek ir politinio lobizmo prasme.

– Stažuotėje nusimatėte nagrinėti lietuvių išvietintųjų (bei šios diasporos) grįžimo ir repatriacijos klausimą ir įvairialypę patirtį, apimančią nutrūkusius ir atnaujintus santykius, grįžimo į Lietuvą (ne)galimybes ir patirtis, repatriaciją po 1990-ųjų ir t.t. Kaip manote, kuo tokie klausimai aktualūs dabar? 

– Grįžimas ir repatriacija yra neabejotinai vienas kertinių elementų kuomet kalbama apie migracijos ir diasporos patirtis. Nors šios temos aspektai yra jautresni kalbant apie priverstinę migraciją ir išvietinimus (nes dažnai grįžimas yra draudžiamas arba neįmanomas dėl tam tikros grėsmės), šiuolaikinės migracijos rėmuose repatriacijos klausimas taip pat aktualus tiek asmeniniame, tiek valstybiniame lygmenyje.

Lietuvos kontekste tą lengvai įrodo ne tik nuolatinės diskusijos apie repatriaciją ir socialinę-ekonominę reintegraciją skatinančių programų reikalingumą, bet ir pačių migrantų sau bei kitų kartas nuo karto užduodami (ir paprasčiau formuluojami) su grįžimu susiję klausimai: „ar nori/planuoji grįžti?“, „Ar/kodėl svarstai (ne)grįžti?“ ir panašiai.

Taigi priežastys, kodėl grįžtama ar negrįžtama skiriasi. Visai paprastai tariant, politinės migracijos sąlygotos diasporos (ne)grįžimo klausimas bus dažniau savaime susijęs su politinėmis priežastimis, na, o ekonominės – su ekonominėmis. Pats grįžimo klausimas buvo ir yra aktualus visų migracinių bangų požiūriu, tačiau skirtingos kiekvieno atvejo šaknys reikalauja skirtingų diskusijos dimensijų, kurios ne visada leidžiasi lengvai lyginamos nepaisant tam tikrų jausminių ar simbolinių panašumų ataidinčių iš (ne)grįžtančiųjų patirčių.

– Ar skiriasi šių klausimų svarba žvelgiant į skirtingas kartas, pvz., ką iš tų patirčių (arba jūsų tyrimų rezultatų) gali pasiimti šiuolaikinis žmogus?

– Na, savo darbe kol kas nagrinėjau grįžimo iš vakarų ir rytų apraiškas ir patirtis, taip pat smulkiau užkabindama ir skirtingas kartas.

Vakaruose atsidūrusiems politiniams pabėgėliams, kurie manė, kad jų išvykimas iš tėvynės bus laikinas, grįžimo klausimas buvo ne tik aktualus, bet ir formatyvinis. Būtent dėl nuolat palaikomos idėjos sugrįžti kai Lietuva vėl bus laisva ir konsolidavosi toks stiprus šios bangos Lietuvių diasporos tinklas.

Šio tikslo pagrindu buvo palaikomas lietuviškumas, veikiama politiškai ir kultūriškai, siekiant užtikrinti tautinio identiteto išsaugojimą įtraukiant jaunąją kartą ir prisidedant prie Lietuvos valstybingumo atstatymo įmanomais būdais ir priemonėmis. Gyvenimas tokiose šalyse kaip JAV garantavo, kad šių sentimentų reiškimas galėjo būti atviras. Šiuo požiūriu, pokarinė lietuvių diaspora vakaruose atitinka vadovėlinį diasporos aprašymą, kuriame „grįžti ir atkurti“ yra tarp svarbiausių klasikinės aukų diasporos (victim diaspora) aprašymo punktų.

Žmonių, kurie buvo represuoti ir ištremti į Sibirą grįžimo klausimas daugeliu prasmių skyrėsi. Po ilgų metų įkalinimo ir/ar tremties amnestuotiems lietuviams dažnai nebuvo leidžiama grįžti į Lietuvą, todėl jie arba mėgino apeiti šiuos biurokratinius draudimus (kas dažnai trukdavo ne vienus metus), arba rinkosi gyventi kitose Sovietų sąjungos respublikose (kartais ir savo noru, o ne dėl draudimų), kur tokio atšiaurumo nejautė.

Bet kuriuo atveju, daugumos politinių kalinių ir tremtinių patirtys – skaudžios, būtent dėl draudimų grįžti, atsiimti namus, kliūčių vėl integruotis, siekti tam tikrų karjeros galimybių, burtis ar reikštis visuomenėje ir t.t.

Dažnas pabrėžia ir Lietuvoje likusių lietuvių pasikeitusį požiūrį bei elgesį jų atžvilgiu, kuris, buvo nuviliantis, žeidžiantis ir skatinantis tylėti apie savo patirtį tremtyje, neafišuoti savo dokumentuose įrašytą statusą. Ši atmintis pradėjo grįžti keičiantis politinėms sąlygoms, stiprėjant disidentiniam judėjimui, taip pamažu tapdama viena varomųjų nepriklausomybės jėgų – grįžusiųjų atminčiai ilgainiui irgi buvo lemta grįžti. Dar daugiau – būtent su sovietų sąjungos žlugimu atsiranda ir lietuvių bendruomenės buvusiose jos respublikose bei repatriacijos programos jose gyvenantiems lietuviams ir jų palikuoniams.

Kalbant apie išvietintų asmenų ir jų šeimų palikuonis, atsiveria taip pat labai įdomios istorijos ir perspektyvos. Jos yra iškalbingos vadinamosios po-atmintinės (post-memory) kartos atmintimis ir patirtimis, kurios didžia dalimi perpynė iš tėvų ir senelių paveldėtas patirtis ir pasakojimus (o taip ir tylas), tėvynės ir jos žmonių įvaizdžius su savais, jau visai kitoje šalyje ir gimtinėje susiformavusiais.

Taigi santykis su grįžimo klausimu ar grįžimo patirtis skiriasi tiek tarp išvietintų grupių, tiek tarp kartų, tiek tarp atskirų asmenų. Čia jau reikia skirstyti į „ar grįžo“, „kada grįžo“, „kodėl (ne)grįžo“ ir taip toliau. Atsakymai į šiuos klausimus labai platūs, tačiau man pačiai jie buvo be galo įdomūs ir paskatino skirti šiai temai daugiausiai dėmesio savo disertacijoje. Todėl ir tikiuosi, kad pavyks pasidalinti rezultatais labiau prieinamu platesnei auditorijai, t.y. knygos formatu.

Visgi atsakant į klausimą, ko iš tų patirčių analizės gali pasisemti šiuolaikinis žmogus, tai galbūt atvirumo, visų pirma diskutuojant ir vertinant patį (ne)grįžimo klausimą, supratimo su šiuo klausimu susiduriančių asmenų pasirinkimo aplinkybes bei subtilybes, įvertinimo, kad žiūrėti į išvykimo-grįžimo tėvynėn dinamiką kaip ciklišką ne visada yra adekvatu, ir kad keičiantis laikams, globaliems veiksniams, vietiniams iššūkiams bei asmeninėms aplinkybėms, tiek grįžimo klausimai, tiek atsakymai į juos skirsis ir tai yra normalu.

– Kaip matote šiandienos emigracijos ir integracijos iššūkius? Tiek išvykusių iš Lietuvos, kurie turi integruotis kitose šalyse, tiek sugrįžtančių į tėvynę. Kokia gali būti ateities kartų atmintis šiais klausimais?

– Nieko naujo nepasakysiu ir savo atsakymu nenustebinsiu. Emigracija ir integracija išlieka svarbiais klausimais tiek Lietuvos valstybei, tiek jos žmonėms. Pastaraisiais metais matome vis daugiau programų ir iniciatyvų, siekiančių jeigu ne skatinti repatriaciją, tai bent jau įtraukti užsienyje gyvenančius lietuvius į šalies ekonominį, kultūrinį, politinį gyvenimą ir vystymąsi. Visgi pritarčiau ir kažkur skaitytam Karolio Žibo pastebėjimui, kad Lietuvai reikėtų daugiau dėmesio skirti ir tamsiosioms šiuolaikinės migracijos pusėms, kurių centre atsiduria tiek tautiečiai užsienyje, tiek Lietuvoje siekiantys integruotis imigrantai.

Asmeninė ir kolektyvinė patirtis neišvengiamai įtakoja atmintį, o ji – įvairi ir nevienareikšmiška priklausomai nuo to išvykimo ir grįžimo aplinkybių, taigi jos vis gausėjantis archyvavimas ir interpretavimas, matomas meno, literatūros, mokslinėse erdvėse nestebina ir yra reikalingas siekiant suprasti mūsų santykį su šiais fenomenais tiek dabar, tiek iš konkretaus laikmečio perspektyvos.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku