Priešnuodis baltųjų nacionalistų smurtui – politinis sutarimas

Svarbiausios | 2019-03-29

Kovą Vakarų pasaulį sukrėtė žinia apie teroristinius išpuolius Naujojoje Zelandijoje. Atakos buvo įvykdytos Kraistčerčo mečetėse per penktadienio maldą. Išpuoliai pareikalavo pusės šimto gyvybių. Jų autorius – baltųjų viršenybės šalininkas. Atitinkami raktiniai žodžiai įvykio aprašyme atskleidžia platesnę tendenciją Vakaruose – baltųjų nacionalistų neapykantą.

Tiesa, kaip rašo „The Economist“, sunku teigti, kad Vakarų šalyse radikalių dešiniųjų teroro daugėja, nes policijai patikimai pranešama tik apie „pačias ekstremaliausias smurto formas“, o smurto autorių motyvai ne visada iki galo aiškūs.

Anot britų savaitraščio, atsakymas į tai, kas Vakaruose nusinešė daugiau gyvybių – baltųjų nacionalistų ar islamistų terorizmas, – priklauso nuo išpuolio klasifikacijos. Pavyzdžiui, viena vertus, ekstremistines grupes JAV stebinti organizacija „Anti-Defamation League“ teigia, kad dešiniųjų ekstremizmui nuo 2009 m. iki 2018 m. galima priskirti 73 proc. su ekstremistų veiksmais sietinų aukų JAV teritorijoje.

Kita vertus, remiantis Marylando universiteto sudaryta START (angl. Study of Terrorism and Responses to Terrorism) duomenų baze, džihadistų išpuoliai JAV per tą patį laikotarpį nusinešė beveik dukart daugiau gyvybių nei radikalios dešinės ekstremistai.

Tačiau atsakymas į klausimą, kas laimi mirtino žiaurumo „konkursą“ Vakarų šalyse, neatrodo reikšmingas. Net ir viena gyvybė, prarasta per vieno ar kito pobūdžio teroristinį išpuolį, yra per daug, ir reikia imtis priemonių.

Naujojoje Zelandijoje uždrausti šturmo šautuvai ir pusiau automatiniai ginklai. Nors žingsnis logiškas, akivaizdu, kad problema sudėtingesnė.

Šalies ministrė pirmininkė Jacinda Ardern teigė, kad jos vyriausybė ištirs vaidmenį, kurį socialiniai tinklai turėjo įvykdytų atakų atžvilgiu. Kai kam atrodytų, jog artėjama prie teroristinių išpuolių problemos esmės. Tai leis imtis veiksmingesnių priemonių siekiant jiems užkirsti kelią.

Socialiniai tinklai sulaukė daug kritikos po Kraistčerčo išpuolių. Tai, kad „Facebook“, kuris sugeba ištrinti beveik visą džihadistų turinį dar prieš šiam pasirodant, neužkirto kelio tiesioginei žudynių transliacijai, šį socialinį tinklą, atrodytų, galbūt net paverčia išpuolio sąmokslininku.

Bendriau paėmus, socialiniai tinklai nebuvo įgudę taikyti sankcijų radikalios dešinės atstovų skleidžiamam turiniui.

Anot CNN, virtualioje erdvėje kovojant prieš ISIS propagandą, JAV baltųjų nacionalistų judėjimas klestėjo. Pavyzdžiui, remiantis vienu George‘o Washingtono universiteto tyrimu, socialiniame tinkle „Twitter“ baltųjų nacionalistų sekėjų skaičius nuo 2012 m. augo daugiau nei 600  proc. Pagrindinė priežastis – techninė: radikalios dešinės ekstremizmą algoritmams ne taip paprasta atpažinti dėl jo dviprasmiškų žinučių, taigi atitinkamas paskyras sunkiau suspenduoti.

Būtent techninio socialinių tinklų aspekto nereikėtų pamiršti. Anot prancūzų dienraščio „Le Monde“ svetainės, šis aspektas paaiškina, kodėl virtualioje erdvėje nesunku atpažinti nuogos krūties nuotrauką ir ją ištrinti (nebent tai meno kūrinys ar krūties vėžio informacinė kampanija). Tai padaryti vis dar sunku su teroristinių išpuolių vaizdo įrašais. Naujosios Zelandijos išpuolio atveju tiesioginės transliacijos metu gaunami duomenys buvo pirmi tokio pobūdžio, taigi nepanašūs į socialinių tinklų turimus duomenis ir su jais nepalygintini.

Moters krūtis yra daugiau ar mažiau tokios pat formos, daugiau ar mažiau tokios pat spalvos – trumpai tariant, ji yra nesudėtingas objektas. O terorizmas labiau susijęs su išpuolio autoriaus intencija ir veiksmo kontekstu, taigi jis kiekvieną kartą, tikėtina, vis kitoks.

Suprasti, kad nėra visagaliai, Silicio slėnio atstovams prireikė laiko, ir tai padaryti juos paskatino Vakarų šalių vyriausybės.

Šiuo atžvilgiu, kaip skelbia vėlgi „Le Monde“ savo svetainėje, 2015 m. teroristiniai išpuoliai Prancūzijoje buvo lemiamas momentas. Tai, kad Islamo valstybė naudojosi „Facebook“ savo propagandai skleisti, parodė socialinio tinklo trūkumus. Valdžios atstovai ėmėsi veikti aktyviau: jie ne tik reikalavo informacijos ir atskaitomybės iš socialinių tinklų, bet ir inicijavo atitinkamus įstatymus.

Pavyzdžiui, Vokietijos atveju nuo 2018 m. virtualios erdvė platformos rizikuoja gauti aštuonženklę eurų baudą, jeigu draudžiamas turinys nepanaikinamas per parą. Prancūzijoje „Facebook“ kartu su valdžios pareigūnais pirmą kartą nuo šių metų suvienijo jėgas kovai prieš neapykantos kurstymą virtualioje erdvėje.

Kaltinti socialinius tinklus neseniai įvykusių teroristinių išpuolių atveju – tai nesuprasti, kad terorizmas buvo ir išlieka politinis veiksmas. Vargu, ar šį politinį iššūkį išspręs techniniai sprendimai – minėtas ginklų draudimas ar socialinių tinklų sugalvoti ir taikomi griežčiau virtualią erdvę sankcionuojantys algoritmai, galintys turėti įtakos ir žodžio laisvei.

Politinio sprendimo pobūdį dešiniųjų ekstremistų skatinamam smurtui siūlo tarptautinės bendruomenės vieningas ir tvirtas atsakas į džihadistus. Šių smurtas buvo ne tik sutartinai pasmerktas, bet valstybės, kaip primena „The Economist“, sustiprino tarpusavio bendradarbiavimą žvalgybos srityje, imtasi aktyviau ir reguliariai dalintis informacija, ugdyti ekspertus šioje srityje bei įgyvendinti „de-radikalizacijos“ priemones.

Aiškaus politinio sutarimo baltųjų viršenybės šalininkų smurto klausimais trūksta. Lietuvos atveju tokį trūkumą galėtų atskleisti, pavyzdžiui, tai, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija nepaskelbė Naujojoje Zelandijoje įvykusį išpuolį smerkiančios pozicijos. Pasirodė tik ministro Lino Linkevičiaus „Twitter“ žinutė. Šios dvi komunikacijos priemonės nėra tapačios žvelgiant iš politinės perspektyvos.

Politinį sutarimą tarptautiniu lygiu pasiekti nebus lengva. Užduotį sunkins kai kurių politikų viešai ir garsiai vartojamas vienų žmonių grupes su kitomis rasiniu, religiniu ar tautiniu pagrindu priešinantis žodynas ar pastangos aukštinti savo nacionalinį išskirtinumą kitų tautų atžvilgiu.

Neonacius tarptautiniu lygiu netruks dar griežčiau kaltinti, pavyzdžiui, Rusija, kurios iniciatyva Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja tvirtina rezoliuciją, smerkiančią nacizmo, neonacizmo ir kitų rasizmą, ksenofobiją ar susijusią netoleranciją skatinančių apraiškų šlovinimą. Rezoliucijoje smerkiama ir kovojusiųjų už laisvę, bet prieš anti-hitlerinę koaliciją atmintis.

Taip pat vienas iššūkių – neriboti žodžio laisvės, o ją šiame kontekste dar labiau sustiprinti. Smurtą skatinančių ir jo siekiančių baltąją rasę aukštinančius ekstremistus reikia skirti, pavyzdžiui, nuo taikiai prieš imigraciją nusiteikusių individų.

Tačiau politinis sutarimas – ne tik atskirų valstybių, bet ir tarptautiniu lygiu – turėtų būti įmanomas. Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė J. Ardern rodo pavyzdį politinio pasaulio atstovams, pagal musulmonų tradicijas vilkėdama galvos apdangalą ir pripažindama, kad „jie“, tai yra teroristinio išpuolio aukos, yra „mes“.

Tai – simbolių ir prasmių konstravimo kalba. Ji yra ir politikos kalba.

Dr. Ringailė Kuokštytė, tarptautinių santykių ekspertė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Europos instituto direktorė

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku