Socialinių tinklų platformos tapo užnuodyta erdve. Jei klausai rekomendacijų, stengiesi neužsidaryti savo burbule ir seki įvairius žmones, turi būti pasiruošusi viskam. Pirma, tavo turimos pažiūros įspraus tave į personažo, kuris su gyvu žmogumi mažai ką turi bendra, rėmus, antra, turėsi nuryti nuoskaudą ir susilaikyti nuo komentavimo, kai žmonės kreivai manipuliuos sąvokomis, apie kurias jie neturi jokio supratimo, trečia – kuo daugiau skaitysi, tuo labiau tolsi nuo ramaus pasitenkinimo, kuris paprastai aplanko, kai tau papasakoja gerą istoriją.
Sakysite, keliu per daug reikalavimų socialinių tinklų publikacijoms? O kodėl ne? Aš juose skaitau naujienas, naujienas apie naujienas, iš jų sužinau ir įvykius, ir reakcijas į juos. Tikiu, kad tokia esu ne viena. Sutinku, kad tai – tingus būdas domėtis aktualijomis, bet gana adekvatus – stebėti visuomenę. Pagal pirmą išsilavinimą esu psichologė, pagal antrą – rašytoja, esu kūrybinio rašymo lektorė, daug metų dirbau redaktore, įpratau tekstams kelti aukštus kokybės reikalavimus.
Sutinku, tai – nelabai racionalus požiūris. Turinys socialiniuose tinkluose kuriamas ne tik tekstu, bet ir vaizdu, garsu. Be to, dėl algoritmų gaunu ne tik tą turinį, kurį renkuosi pati, bet ir tą, kurį man parenka dirbtinis intelektas. Mano smegenys ištreniruotos ieškoti istorijos, t. y. – tarpusavyje susijusios reikšmingų įvykių sekos. Kodėl tie įvykiai reikšmingi? Pirma, jie nutinka personažui/personažams ir antra, yra susiję su pokyčiu siužete. Susidūrusios su turiniu, kuriame kaitaliojasi politinė įžvalga-juokelis-interjero detalė-panieka mano vertybėms-pasidžiaugimas vasaros atostogomis-trumpoji proza, jos pavargsta ieškoti sąsajų.
Tragedija, sako Aristotelis, yra toks įvykių atvaizdavimas, kuris rimtas, turi pabaigą ir yra tam tikros apimties. Toks kūrinys auditorijai sukelia baimę ir atjautą, taip patiriamas katarsis. Tikiu, kad ne aš viena Aristotelio „Poetika“ remiuosi savo paskaitose, akcentuoju, kad kiekvienas kūrinys turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Nesu čia išradusi dviračio, trijų dalių struktūrą žino visi, kas pabaigė mokyklą. Naratyvo elementai – veiksmo vieta, personažas, siužetas, moralas, t. y. dėl ko ta istorija yra papasakota – egzistuoja/turėtų/galėtų egzistuoti bet kokio žanro tekstuose. Štai moksliniame straipsnyje, publikuotame nature.com (aktualu, jei vis dar tikite mokslu), rašoma apie naratyvo svarbą mokslo populiarinimo tekstuose. Teigiama, jog į naratyvą galima žiūrėti kaip į būdą struktūruoti skaitytojo emocijas ir priduriama: „Būtent šie emociniai komponentai, o ne nuorodos į mokslinius įrodymus yra labiausiai įsimenami“.
Žodis, kurį išverčiau kaip struktūruoti, anglų kalba skamba organize; taigi naratyvas turėtų suorganizuoti mūsų emocijas: išdėlioti jas tam tikra tvarka, padėti jose susigaudyti, išgelbėti nuo chaoso. Iš tiesų, tokį poveikį turi istorijos, kuriose atrandu save, kurios man padeda atpažinti tam tikrus reiškinius, pateikia įžvalgų. Tos istorijos nebūtinai ilgos – jas galima papasakoti ir keliais sakiniais: vienas pradžiai, vienas-du viduriui ir vienas pabaigai. Pabaigusi jas skaityti truputį gailiuosi, kad personažai mane palieka, noriu tikėti, kad jų gyvenimas tęsiasi kitose istorijose, bet suprantu, kad ši, kurią skaičiau, baigėsi.
Ką reiškia „suorganizuoti“ emocijas? Išdėlioti jas taip, kad kūrinio pradžioje įtampa būtų mažiausia, tada po truputį ją auginti, pateikti emocijų „sprogimą“ kūrinio viduryje, o pabaigoje – nuraminti sukilusias aistras. Čia irgi ne pati sugalvojau. Kūrinys laikosi ant emocinės struktūros, teigia scenaristė, režisierė, akademikė Christina Kallas. Tiesa, jei klasikiniame naratyve emocinę kelionę patiria pagrindinis vienas personažas, tai polifoninėse istorijose, kurios seka daugiau nei vieną siužetinę liniją, autorius kuria istoriją taip, kad emocinę kelionę patirtų auditorija – skaitytojas arba žiūrovas.
Mano supratimu, čia svarbūs du dalykai – pirma, kai pasakojime yra daugiau nei vienas personažas, autorius stengiasi suorganizuoti emocinę kelionę, kurios centre bus ne veikėjo, bet auditorijos, tai yra – mano ir jūsų emocijos. Antra, naratyvas yra emocinė kelionė, tai yra – judėjimas nuo pradžios iki pabaigos.
Dabar sakykime, kad turime tokį tekstą, kuriame veikia daugybė skirtingų veikėjų, veiksmas vyksta skirtingose vietovėse, siužetas kupinas įvykių, tie įvykiai visi yra ypač reikšmingi. Veikėjai tarpusavyje šiek tiek susiję – turi bendrų draugų, vaikšto į tas pačias vietas, o ir kai kurie įvykiai kartojasi, nupasakojami iš skirtingo požiūrio taško. Kad lengviau suprastume, ką turėtume jausti, tekstas iliustruojamas spalvotais emociukais ir ištiktukais, pridedama ir iliustracija, kuri turėtų dar kartą paaiškinti, apie ką čia sukasi kalba.
Tiesa, yra vienas naratyvo elementas, kuris tame tekste pasitaiko ypač retai – tai moralas. Kitaip tariant, emocinė kelionė vyksta iki kulminacijos, bet atomazga nepateikiama. O kas iš to? Klausiu savęs, perskaičiusi, kad toks ir toks veikėjas užsispyrė kaip mažas vaikas ir nedaro to, ką turėtų daryti, jei elgtųsi kaip suaugęs. Man neramu, nes veikėjas – pakankamai galingas, gali pridaryti bėdos. Tekstas kuriamas daugelio autorių, galvoju, jei vienas nepateikė atsakymo, gal man atsakys kitas? Atrandu tik dar vieną tos pačios problemos aprašymą, iš kitos pusės.
Dabar turbūt supratot mano frustraciją dėl socialinių tinklų – teksto, kuriamo daugelio autorių. Kiekvienas iš jų sako: mano gabalėlis mažas, nespėju iki galo išvystyti temos, tad tik pateikiu tai, kas svarbiausia – įvardiju problemą. O ji yra tokia. Milžiniška! Pažiūrėkit! Žinoma, galima iš jos pasijuokti, cha-cha, stiprūs žmonės juokiasi nelaimei į akis. Bet aš keliu klausimą, daug klausimų, kiti juk tyli. Vietoj atsakymų į juos pateikiu daugtaškį arba dar vieną klausimą (kas nori – susipras, patys sugalvos), o sprendimus tegul siūlo kitas.
Šito naratyvo redaktorius – algoritmas. Jis parenka, ką man rodyti ir kokia tvarka, priklausomai nuo to, ką skaičiau prieš tai ir kokioje elektroninėje parduotuvėje lankiausi. Moralą šitoje polifoninėje istorijoje turiu susikurti pati.
Yra autorių, kurie atsakingai žiūri į savo publikacijas, net ir žinodami, kad nebūtinai bus išgirsti nuomonių kakofonijoje. Kurie geba parašyti istoriją su pradžia, viduriu ir pabaiga, net jei ją sudaro trys sakiniai. Kurie pateikia ne tik emociją, bet ir nuorodas į mokslinius įrodymus (faktus), net ir žinodami, kad emocijos auditorijai daro didesnį poveikį. Norėčiau, kad tokių autorių būtų daugiau, todėl nebe pirmą kartą rašau apie tai, kad viešai transliuoti savo nuomonę reikia atsakingai.
Pradėjau nuo to, kad socialiniai tinklai tapo toksiški. Vis dėlto, jie yra tik įrankis, kaip kas nori, taip tą įrankį ir naudoja. Kirvio pentimi gali įkalti vinį. Mano bėda, kad visur, kur matau tekstą, ieškau jo prasmės, noriu žinoti, kodėl man tai pasakojama. Todėl, jei reikėtų suformuoti rekomendaciją, kaip išvengti nuovargio ir nusivylimo, kurį sukelia perteklinis naršymas socialiniuose tinkluose, pasakyčiau – skaitykite ir kitus tekstus. Jei, vis dėlto, jums įdomūs ne tik faktai, bet ir tam tikrų žmonių nuomonės apie tuos faktus, sakyčiau: ieškokite naratyvo. Pasikliaukite tokiais tekstais, kurie ne tik inicijuoja emocinę kelionę, bet ir ją užbaigia. Tikėkite tais autoriais, kurių publikacijose atrandate pusiausvyrą tarp emocijų ir faktų. Jei dalijamasi straipsniu, skaitykite ne tik antraštę, bet ir turinį.
Jei perskaitę tekstą jaučiate, kad autoriai tik sujudino emocijas, bet nepateikė jokių naujų įžvalgų, nusiraminkite. Toks ir buvo jų tikslas. Jie nenorėjo jums nieko pasakoti. Istorijų ieškokite kitur.
Aldona Tüür yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė.
