Nerijus Čepulis. Dirbtinis intelektas mokslinės fantastikos kine ir realybėje: ar tarnas vieną dieną gali tapti ponu? (II)

Svarbiausios žiniasklaidai | 2019-09-19

Nerijus Čepulis yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas.

Dirbtinis intelektas kine

Mokslinės fantastikos filmas „Blade Runner“ (1982 m.) nukelia tuometinį žiūrovą į 21 amžiaus pradžią, kai pasaulį išvydo nauja DI rūšis NEXUS, išoriškai visiškai panašus į žmogų.

NEXUS-6 serijos robotai, vadinami replikantais, „savo jėga ir vikrumu pranoko, o intelektu beveik prilygo juos sukūrusiems genų inžinieriams“. Kaip įprasta distopinėse istorijose, ilgainiui tarp žmonių ir replikantų įvyko konfliktas, kurį šį kartą laimėjo žmonės.

Replikantus imta naikinti, tačiau tai nebuvo paprasta. Iš pradžių juos reikėjo aptikti – atskirti, kad tai ne žmogus, – ir tada sunaikinti. Tam buvo naudojami emocinę reakciją išprovokuojantys testai. Mat replikantai stokojo emocijų ir empatijos. Filmas prasideda scena, kai 2019 m. lapkritį kažkur Los Andžele yra tikrinamas įtariamasis vardu Leonas.

Testo metu paprašytas papasakoti apie savo motiną, Leonas išsitraukia pistoletą ir nušauna egzaminuotoją. Žiūrovas gali suprasti, kad Leonas yra robotas, sunkiai atskiriamas nuo žmogaus. Jį išduoda nesugebėjimas reaguoti emociškai.

Šis filmas vaizdavo šiandienos pasaulį. Su džiaugsmu ar apgailestavimu turime pripažinti, jog replikantų kol kas Žemėje nėra, nebent mes jų neatpažįstame. Jei nuo mechaninių robotų perėjimas prie organinių ir atrodo tikėtinas – bent jau ateityje, tai DI artėjimas prie „dirbtinės sąmonės“ vis dar atrodo problemiškas.

Visų pirma, dėl to, kad pats žmogiškosios sąmonės apibrėžimas vis dar yra problema filosofams ir psichologams. Mat toli gražu ne visi sutinka, kad sąmonė yra tapati žmogaus smegenims ar neuroniniam tinklui. Kol kas neįtikėtina ir nesuprantama šiame filme atrodo atminties implantacijos ir transplantacijos galimybė.

Atsigręškime į dar ankstesnį mokslinės fantastikos etapą. „2001: Kosminė odisėja“ („2001: A Space Odyssey“, 1968 m.), nepaisant savo senumo, yra bene mažiausiai su DI realybe prasilenkiantis filmas. Čia buvo rodoma ateitis, 2001 metai, kai žmonės kosminiais laivais gali pasiekti kitas Saulės sistemos planetas. Kosminis laivas „Discovery One“, tirdamas paslaptingą objektą – „juodąjį monolitą“ – skrieja Jupiterio link. Laivo techninę dalį prižiūri ir valdo DI vardu „HAL 9000“. Atsitinka taip, kad ilgainiui komandos nariai pastebi, kad DI ima jų neklausyti ir veikti savo nuožiūra.

HALas (akronimas: Heuristiškai suprogramuotas ALgoritminis kompiuteris) yra iš pažiūros jaučiantis ir suvokiantis (angl. sentient) žmogaus sąmonei prilygstantis, dar kitaip vadinamas, stiprusis DI (angl. strong AI arba artificial general intelligence).

Jis turi visas savybes, priklausančias šių dienų DI. Jis kalba, supranta kalbą, gali apdoroti natūralią kalbą, palaikyti pokalbį ir net skaityti iš lūpų (ko šiandien robotas dar nepajėgia), atpažįsta veidą, priima sprendimus, žaidžia šachmatais.

Jis pranoksta šiuolaikinį DI gebėjimu vertinti meną ir reaguoti į pašnekovo emocinę būklę. Tačiau filmo kūrėjai neatsiduoda nepažabotoms fantazijoms apie jausmus išgyvenančią mašiną. Įgulos narys Deivas į žurnalisto klausimą „Ar HALas turi tikrus jausmus?“ atsako, jog HALas atrodo, lyg turėtų tikrus jausmus, tačiau jis yra taip užprogramuotas. „Ir vis dėlto nemanau, – toliau tęsia Deivas, – kad į klausimą, ar jis turi tikrus jausmus, kas nors galėtų teisingai atsakyti“.

Kai Deivas, pradeda lėtą HALo išjungimą, pastarasis išreiškia kažką panašaus į nebūties baimę ir prašo Deivą sustoti, tačiau galimas daiktas tai – viso labo desperatiškas roboto bandymas tęsti ir užbaigti savo užduotį, kuriai jis buvo užprogramuotas.

Tokiu atveju tenka pripažinti, jog HALas nėra gyvas, nes neturi išgyvenimo instinkto ir pykčio, o  „Kosminės odisėjos“ kūrėjai išlaiko realių DI galimybių supratimą. HALas ima prieštarauti žmonėms ir net siekia juos sunaikinti tik tam, kad perėmęs situacijos kontrolę iki galo atliktų užduotį, kuriai jis kaip mašina buvo užprogramuotas – jo „sąmonė“ vis dar lieka apspręsta įdiegtų algoritmų.

Moksliniu požiūriu silpnoji „Kosminės odisėjos“ filmo pusė yra tai, kad žiūrovui visiškai nėra paaiškinama, nei kaip šis robotas buvo sukurtas, nei kaip jis veikia.

Tačiau tai visų mokslinės fantastikos filmų mokslinė spraga, tame tarpe ir filmo „Robotas policininkas“ („RoboCop“, 1987). Distopinėje ateityje Detroitas tampa nesuvaldomo nusikalstamumo vieta.

Tvarkai atstatyti yra pasitelkiamas robotas su žuvusio policininko smegenimis, kurios savo ruožtu taip pat yra perdirbamos, pašalinant užduotis atlikti trukdančius atsiminimus. Šiuo atveju ne visai tikslu kalbėti apie DI, tikrąją šio termino prasme. Tai veikiau kiborgas ar biorobotas.

Bet kuriuo atveju, šiandien dar tikrai anksti, jei iš viso įmanoma, kalbėti apie gyvų smegenų ar atminties implantaciją į robotą. Kita betgi vertus, „Robokopo“ idėja apie tvarką palaikantį DI jau kuris laikas įkvepia inžinierių ir tvarkos prižiūrėtojų vaizduotę eksperimentuoti šioje srityje.

Dubajaus vyriausybė informuoja, jog šios šalies policijos pajėgas artimiausiu metu turėtų papildyti 3 metrų aukščio robotai, kurie turėtų stebėti aplinką ir atgrasyti miestiečius pažeisti įstatymą jų akivaizdoje. Nors ir atrodydami šiek tiek bauginančiai, atrodo, jog jie nebus ginkluoti. Tuo tarpu Pietų Korėjos „robokopai“ SGR-A1, jau sergintys valstybės sieną su Šiaurės Korėja, nors vos 120 cm ūgio, gali stebėti, persekioti, suprasti natūralią kalbą ir šaudyti.

Filmai „Dviejų šimtų metų amžiaus žmogus“ („Bicentennial Man“, 1999) ir „Dirbtinis intelektas“ („A.I. Artificial Intelligence“, 2001) yra retoki nesmurtaujančio ir nesipriešinančio žmogui DI pavyzdžiai mokslinėje fantastikoje, kas, beje, juos daro artimesnius realybei.

Holivudas vis dar linkęs matyti grėsmę žmogaus santykyje su DI. Tačiau fantazija apie robotą, kuris ilgainiui ima išgyventi jausmus ir užsinori tapti žmogumi, yra tai, kas ima tolinti šių filmų istorijas nuo realybės ir pačios DI sąvokos.

Didžioji dalis mokslininkų, dirbančių DI srityje, panašiai kaip ir klasikinė filosofija, daro skirtumą tarp intelekto ir jausmų (grožinėje ar mitologinėje literatūroje įvardinamų „širdimi“). Proto paskirtis yra suprasti, tvarkyti, racionaliu būdu spręsti uždavinius ir problemas. Namams skirtų robotų paskirtis nėra jausti ar išgyventi emocijas, bet veikiau tam tikru užprogramuotu būdu reaguoti į žmonių jausmus, emocijas, elgesį.

Visai įmanoma, kad „namų robotas“ kaip Deividas („Dirbtinis intelektas“) ar Andrius („Dviejų šimtų metų amžiaus žmogus“) galėtų atlikti funkciją „mylėti šeimą“, tačiau vertinti savo praeitį kaip kupiną džiaugsmo ar kentėti, susidūrus su atstūmimu, – tai jau nepagrįsta futuristinė fantazija, kurios bent jau šiandienos DI inžinieriai nėra įsitraukę į savo projektus.

2035 m. JAV viešų paslaugų sferoje dirba beveik vien protingi robotai. Bet štai atsitinka keistas dalykas – netikėtai yra nužudomas pagrindinės robotus gaminančios korporacijos direktorius. Detektyvas Delas Spūneris (Del Spooner) įtaria, kad žudikas yra toje įmonėje dirbantis robotas.

Taip prasideda mokslinės fantastikos filmas „Aš – robotas“ („I, Robot“, 2004), kuris savo ruožtu seka to paties pavadinimo Isaaco Asimovo apsakymų rinkiniu. Pasak Asimovo, robotai ateities pasaulyje yra kuriami pagal tris principus: 1. Robotas neturi pakenkti žmogui arba per savo neveiklumą leisti, kad pastarajam būtų pakenkta; 2. Robotas privalo paklusti žmogaus įsakymams, nebent jie prieštarautų pirmajam principui; 3. Robotas privalo ginti savo egzistavimą, jei tik tuo neprasilenkia su pirmuoju ar antruoju principu.

Iš tikrųjų tai puikūs principai, užtikrinantys santarvę tarp žmonių ir mašinų, tačiau filmo pasakojamoje istorijoje įvyksta nenumatytas posūkis: centrinį robotų valdymą turintis DI VIKI (blogasis personažas) sau įsiveda dar vieną principą Nr. 0: Robotas neturi pakenkti žmonijai arba per savo neveiklumą leisti, kad pastarajai būtų pakenkta.

Šis principas suponuoja mašinų nepasitikėjimą žmonių pajėgumu gyventi taikiai ir įgalina mašinas perimti valdžia iš pastarųjų. Žmonės ima priešintis ir mieste įsivyrauja suirutė. Atstatyti tvarką detektyvui Spūneriui padeda gerasis robotas Sonis (Sonny), kuris taip pat patiria vidines nenumatytas transformacijas, įgaudamas empatijos jausmus, gebėjimą sapnuoti ir savarankiškai spręsti.

DI veikimas pagal minėtus tris principus ir jo panaudojimas paslaugų sferoje yra tai, kas šį fantastinį filmą priartina prie realybės. Realiai atrodo ir pavojus, kai, perprogramavus centrinį kompiuterį bei įvedant naują žalingą principą, pastarasis per robotus ims kenkti žmonėms.

Tačiau filme vėlgi nėra paaiškinama, kaip DI persiprogramuoja. Apskritai mašinos persiprogramavimas ir naujų tikslų išsikėlimas nėra įmanomas, kadangi programų tikslai yra statiški. Sonio tapimas „gyva“ asmenybe, kaip ir prieš tai minėtuose filmuose, taip pat prasilenkia su realybe ir DI logika.

Naujesni filmai: „Ji“ („Her“, 2013) ir „Transcendencija“ („Transcendence“ (2014) vėl ima laikytis arčiau šiuolaikinių DI realijų. Filmas „Ji“ pasakoja istoriją apie neseniai su drauge santykius nutraukusį laiškų rašytoją Teodorą (Theodore), kuris savo kompiuteryje įsidiegia gebančią draugiškai bendrauti OS (operacinę sistemą), vardu Samanta (Samantha).

Taip užsimezga jųdviejų romantinis ryšys. Kalbantis ir bendraujantis DI be kūno yra šiandienos realybė. Filme yra keliama problema, kuri tampa vis aktualesnė, – žmogaus (vaiko arba vienišiaus) emocinis prisirišimas prie mašinos ir tapimas nuo jos priklausomu. Ir apskritai filmas kelia esminį klausimą, kiek žmogus ir mašina gali būti lygiaverčiai partneriai, ypač jei juos imtų sieti bičiulystės jausmas.

„Jos“ istorija pasiekia liūdną elektroninės bičiulystės atomazgą, kai paaiškėja partnerių neatitiktis – žmogus, kurį riboja fizinis kūnas ir tam tikra psichinė struktūra, vienu metu (laikotarpiu) gali turėti mažai artimų kontaktų, tuo tarpu Samanta, būdama prijungta prie interneto, tuo pačiu metu gali turėti begales pokalbių su skirtingais „draugais“ ar net „meilužiais“.

Filmas „Transcendencija“ taip pat vaizduoja bekūnį DI kaip galingą kvantinį kompiuterį, į kurį buvo perkelta teroristų nužudyto jo kūrėjo dr. Kasterio (Caster) sąmonė. Kaip ir filme „Ji“ čia matome adekvatų DI vaizdą, nesiekiant jo pernelyg „sužmoginti“, perkėlus į žmogaus kūno simuliakrą.

Suskaitmeninta Kasterio sąmonė geba atpažinti žmonių veidus ir tiksliai atlikti chirurgines operacijas. Tai tampa šių dienų realybe.

Tiesa, nors ir pasitelkus pažangią elektroninę aparatūra bei nanotechnologijas, vis dėlto sudėtingas chirurgines operacijas kol kas galima patikėti tik žmogui. Tačiau paprastesnes operacijas ir odontologines procedūras jau vykdo žmonių prižiūrimi robotai. Na, o Kasterio sąmonės perkėlimas į kompiuterį panašiai kaip ir jau minėtame filme „Robotas policininkas“ kol kas dar yra tai, kas labiau jaudina fantastų, o ne inžinierių vaizduotę.

Tad pagaliau, ar gali mokslinė fantastika būti patikimas „langas“ į DI realijas? Atrodo, kad pernelyg pasitikėti Holivudo fantazijomis nederėtų. Kita vertus, gal kinas tikrovės atžvilgiu yra labiau „veidrodis“ nei „langas“?

Kinematografinės istorijos pasakoja ne tiek apie DI logiką ir galimybes, kiek apie mūsų santykį su DI idėja – viltis ir baimes. Mokslinė fantastika yra visuomenės kolektyvinės vaizduotės projekcija.

Beje, šioje projekcijoje, geriau įsižiūrėjus, į pirmą planą iškyla žmogaus santykio su kitu žmogumi ir su savimi problematika, patalpinta technologijų vystymąsi lydinčių aplinkybių kontekste.

Ateities nežinia ir traukia, ir baugina. Net ir pačiose tamsiausioje vizijose apie DI ateitį, galima pajusti slaptą norą su juo susidraugauti ir kartu peržengti į precedento neturinčią ateitį. Įdomu, ką turėjo omenyje dr. Kasteris, sakydamas „singuliarumą aš vadinu transcendencija“.

Download Premium WordPress Themes Free
Download WordPress Themes Free
Download Premium WordPress Themes Free
Download WordPress Themes
free download udemy paid course
We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku