„Pastebimas įdomus paradoksas „The Beatles“ muzikoje, nes nepaisant didžiulės stilistinės įvairovės, jų dainos, regis, visada turi savitą identitetą“, – teigia muzikologas, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) profesorius Dario Martinelli. Naujausioje jo knygoje, parašytoje kartu su muzikos prodiuseriu Paolo Bucciarelli, grupės „The Beatles“ palikimas nagrinėjamas tarpdisciplininiu aspektu.
D. Martinelli apibūdina „bitliškąjį“ fenomeną kaip kūrinių bruožą, kurį atpažįstame kitų atlikėjų kūriniuose. „Kartais tai būna tas pažįstamas keturių taktų fortepijono pritarimas, kartais – vokalo elementai ar barokinio stiliaus pučiamųjų instrumentų partija“, – detalizuoja KTU profesorius.
Tai išgirsti galima „The Beatles“ įkvėptų atlikėjų: „XTC“, „Elliott Smith“, „Oasis“, išreiškiančių pagarbą ar parodijuojančių grupių: „Utopia“, „Vinyl Kings“ ar „The Rutles“, melodijose.
Knygoje pabrėžiama dainų kūrimo ir įrašų leidybos svarba „The Beatles“ muzikoje, todėl stengiamasi atsižvelgti ne tik į galutinį rezultatą – išleistas dainas, bet ir patį kūrybos procesą.
Tyrinėjant „Fab Four“, George Martin ir jo komandos darbą, šioje knygoje siekiama išsiaiškinti, kaip veikla įrašų studijoje ir grupės kūrybiškumas formavo eklektišką, tačiau unikalų grupės skambesį, todėl ir sodrų, įvairialypį ir visada atpažįstamą stilių.
Pirmajame skyriuje apžvelgiama grupės veikla studijoje: patalpos, muzikos instrumentai, darbuotojai, metodika ir technologijos. Antrajame – garso ir stiliaus sąvokos bei įvairūs grupės „The Beatles“ stilių formavę šaltiniai: nuo rokenrolo iki eksperimentinės muzikos, nuo Chuck Berry iki Bob Dylan, nuo „Motown“ iki „Pet Sounds“.
Trečiajame skyriuje klasifikuojami šeši pagrindiniai grupės muzikos stilistiniai elementai nuo dažniausiai pasikartojančių iki labiausiai apibrėžiančių: vokalas, harmonija, melodija, ritmas, struktūra ir žodžiai.
Penktajame skyriuje aprašoma grupės „The Beatles“ įtaka vakarų populiariajai muzikai, kuri pasireiškė nesuskaičiuojamoje daugybėje dainų ir repertuarų. Šiame skyriuje pateikiamos ir 500 „bitliškųjų“ dainų, kurias parašė bei atliko kiti atlikėjai bei 25 dainos, kurias parašė patys „The Beatles“ savo solinės karjeros metais.
Nors ši knyga parašyta daugiausiai akademiniu stiliumi, ji – išskirtinis atvejis su „The Beatles“ susijusios literatūros platybėse. Tai nėra studijos veiklos dienoraštis ar dainų analizė – tai veikiau estetikos, semiotikos ir filosofijos, kurios slypi už to žavingo kelio nuo „Fab Four“ repertuaro sukūrimo iki prodiusavimo, tyrinėjimas.
