Dario Martinelli, semiotikas, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorius
Pastarasis femicido atvejis, įvykęs pačiame Vilniaus centre, kuomet vyras mašinoje nušovė savo žmoną, yra tik maža viršūnė to didžiulio ledkalnio, kuris vadinasi „smurtas prieš moteris“ ir kuris nebegali būti ignoruojamas nei individualiu, nei instituciniu lygmeniu. Šis nusikaltimas paskatina pateikti šiokią tokią refleksiją, bet nebūtinai vien apie Lietuvą.
Remiantis statistika, pagal įvairius analizuojamus rodiklius Lietuva kartais yra aukščiau, kartais žemiau Europos vidurkio. Neramina tai, kad mūsų šalis yra antra Europos Sąjungoje pagal šeimoje įvykdomų (nuo artimo partnerio arba šeimos nario rankos) moterų žmogžudysčių procentinę dalį, trečioje vietoje pagal žinomus smurto artimoje aplinkoje atvejus ir net pirmoji pagal nuomonę, kad priverstinis seksas – tai nieko blogo ir turėtų būti teisėtas (taip mano 4 % gyventojų, palyginus su 1 % ES vidurkiu). Kita vertus, guodžia tai, kad pagal seksualinį priekabiavimą ar nepageidaujamą kontaktą esame žemiau nei Europos vidurkis: atitinkamai 24-oje ir 13-oje vietoje.
Tačiau skaičiai pasako ne viską ir reikalauja paaiškinimo. Pavyzdžiui, buvimas trečioje vietoje ES pagal „žinomus“ smurto artimoje aplinkoje atvejus taip pat reiškia, kad Lietuvoje didelis skaičius moterų randa drąsos apie tuos atvejus pranešti, o tai yra teigiamas rodiklis. Neatsitiktinai pirmąją vietą pagal jį užima Suomija – šalis, kurioje moterų emancipacijos indeksas yra didžiausias visame žemyne. Gali būti, kad kitose šalyse moterys artimoje aplinkoje patiria daug daugiau smurto, bet jos pernelyg bijo kreiptis į policiją.
Tad, ne: pirštu rodau ne į Lietuvą ar į kurią nors kitą konkrečią šalį. Pirštu rodau į vyrus, kaip į kategoriją, kuriai aš pats priklausau, ir kurios vienintelės požiūrį galiu pagrįstai atstovauti dalyvaudamas tokioje svarbioje diskusijoje.
Aš laimingas būdamas vyras, todėl mane visąlaik aplanko pralaimėjimo jausmas, kai dėl kokio nors įvykio dėl to tampa gėda.
Vilniaus atvejis buvo vienas iš tokių įvykių, taip pat ir ekstremali COVID situacija, kuri, be visų kitų nelaimių, lėmė ir padidėjusius smurto prieš moteris rodiklius. Tai labai daug pasako apie mano lyties atstovų gebėjimą bendrauti ir koegzistuoti sunkiose situacijose. Ir, žinoma, kalbant apie dabartinę padėtį pasaulyje, negalima pamiršti tragedijos, kurią patiria afganų moterys savo šalyje.
Be to, visa tai verčia mane gėdytis, o aš negaliu pakęsti šio jausmo. Man patinka ir aš džiaugiuosi daugeliu privilegijų, kurias suteikia mano lytis; tiesa tik užaugęs supratau, kad 99 proc. jų susijusios ne su mano kaip vyro biologinėmis savybėmis, bet yra tūkstantmečiais progresavusio vyrų viešpatavimo ir nesiskaitymo su moterimis rezultatas.
Iš esmės, išskyrus didesnę fizinę jėgą ir galimybę šlapintis stovint, visos kitos privilegijos, suteikiančios man džiaugsmą būti vyru, kyla iš šio žeminančio proceso. Išeiti į miestą galiu vilkėdamas praktiškai bet ką, ką tik noriu, galiu nenaudoti jokio ypatingo kūno priežiūros produkto, išskyrus asmeninės higienos priemones. Kai atsisėdu, galiu tai darytu bet kokia man patinkančia poza, ir man nereikia jaudintis dėl to, kiek vietos užimu.
Kai einu gatve, galiu nesirūpinti dėl paros laiko ir apšvietimo. Kai mane pašiepia dėl tariamai tipiškų vyrų trūkumų (sakykime, nesugebėjimo vienu metu daryti dviejų dalykų), galiu ramiai sau juoktis, nes žinau, kad tai nėra visos visuomenės lūkesčių ir spaudimo man išraiška.
Kai moteris su manimi flirtuoja, turiu privilegiją tiesiog džiaugtis dėmesiu ir nieko kita: man nereikia nerimauti dėl gresiančio pavojaus, jei tą moterį atstumsiu. Ir taip toliau – mano vyriškųjų privilegijų sąrašas yra beveik begalinis ir neturi nieko bendra su mano biologija ar anatomija. Jis susiję su tuo, kad aš gyvenu patriarchalinėje visuomenėje.
Filosofas Lorenzo Gasparrini (vienas iš nedaugelio vyrų, atstovaujančių feministinę filosofiją. Kaip jau minėjau, požiūris iš „vyro varpinės“ man atrodo tinkamiausias aptariant šiuos klausimus – netrukus apie tai papasakosiu plačiau) sako, kad vyrai ir moterys turi du skirtingus „laisvės“ apibrėžimus: vyrui laisvė reiškia daugiau ar mažiau daryti tai, ką jis nori, o daugumoje Vakarų visuomenių laisvė taip pat yra kai kas, ką vyras yra privilegijuotas (dar viena privilegija!) laikyti savaime suprantamu dalyku.
Moteris, priešingai, labai anksti savo gyvenime išmoksta, kad laisvė reiškia rasti būdą išvengti pakenkti jai galinčių kito žmogaus veiksmų. Pavyzdžiui, moteris gali laisvai vaikščioti, jei vengia tam tikrų vietų, jei vengia vaikščioti kai yra per tamsu, jei rengiasi vienaip, o ne kitaip, ir panašiai.
Taigi. Bet kurios kategorijos laisvę pajungti kitos kategorijos laisvei užtikrinti reiškia sukurti valdžios hierarchiją, kur kasdieniai įpročiai ir bendravimas rodo, kad engiamos kategorijos nariai „žino savo vietą“, o ta vieta priklauso nuo kitos kategorijos priimtų sprendimų. Daugelis iš mūsų, vyrų, nesuprantame, kaip stipriai moters laisvę judėti, veikti, planuoti laiką apriboja rūpinimasis savo saugumu. Paprastas sprendimas praleisti vakarą mieste moteriai yra dešimt kartų didesnė problema nei vyrui.
Patriarchalinė visuomenė yra ne vienintelė, bet pagrindinė priežastis, kodėl mes, kaip visuomenė ir kaip individualūs piliečiai, darome daug klaidų diskutuodami apie femicidą ir smurtą prieš moteris apskritai. Štai kodėl apie šią problemą aš noriu (nes tik taip ir galiu) kalbėti iš vyro pozicijos. Ne tam, kad galėčiau stovėti ant savo „vyražinystės“ pjedestalo (dar viena privilegija!), o veikiau dėl priešingos priežasties: aš negaliu apsimesti, ir tai sakau nuoširdžiai, kad tikrai suprantu, ką reiškia turėti ribotą laisvę ir neturėti visų tų privilegijų, kuriomis aš mėgaujuosi.
Noriu atkreipti dėmesį į šią problemą kaip vyras, nes noriu atskleisti, ką (nors ir kiek nedaug) apie ją suprantu, ir tuomet noriu klausytis, klausytis ir dar klausytis. Klausytis ir mokytis iš moterų, apie tai, kaip jos iš tikrųjų jaučiasi gyvendamos tokį gyvenimą ir kaip mes galime pasikeisti į gerąją pusę. Be jokios abejonės, visiškos moterų emancipacijos procese turėtų dalyvauti ir moterys, ir vyrai, tačiau ne vyrai turėtų „diktuoti sąlygas“. Tai yra pirmoji klaida, kurią darome.
Neseniai Italijoje buvo užfiksuotas seksualinės prievartos atvejis, susijęs su žinomo „5 žvaigždučių judėjimo“ partijos įkūrėjo Beppe Grillo sūnumi, todėl akivaizdu, kad įvykis sulaukė didžiulio žiniasklaidos susidomėjimo.
Aš turėjau galimybę pažiūrėti TV laidą, skirtą šiam atvejui. Savo nuomonę išsakyti buvo pakviesti trys garsūs svečiai: vienas jų buvo vidutinio amžiaus vyras žurnalistas, kitas – vidutinio amžiaus vyras žurnalistas, ir trečias – vidutinio amžiaus vyras žurnalistas. Taigi, kol galimybė aptarti smurtą prieš moteris yra patikima trims identiškiems pašnekovams, kurie, pradedant jų lytimi, su tuo neturi nieko bendra, mes ir toliau palaikysime tas varomąsias jėgas, dėl kurių tarpsta smurtas prieš moteris.
Įsivaizduokite pasaulį, kuriame paskutiniąsias Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes aptaria trys smuikininkai iš Peru ir, galbūt, suprasite, kaip adekvačiai ir išsamiai mūsų visuomenėje aptariamas smurto prieš moteris klausimas.
Antroji klaida: daugelis žmonių, daugiausia vyrai, vis dar mano, kad femicidas nėra „ypatinga“ žmogžudystės forma, bet tiesiog dar viena žmogžudystė. Kai moteris nužudoma „dėl to, kad ji yra moteris“ (pavyzdžiui, įniršusio partnerio, su kuriuo ji ką tik išsiskyrė), daugelis žmonių vis dar mano, kad nėra jokių prielaidų įtarti nusikaltimą lyties pagrindu.
Tokių samprotavimų daugiau nebegalima toleruoti. Kad ir kaip ciniškai toks palyginimas skambėtų, nusikaltimai yra kaip filmai: jie gali būti skirtingų „žanrų“. Kai kuriems filmams būdingos tokios įvairios ir eklektiškos savybės, kad jie nepatenka į jokią stilistinę klasifikaciją taip pat, kaip ir daugelis žmogžudysčių.
Tačiau yra daugybė filmų, kurie turi aiškiai atpažįstamus bruožus ir to nepripažinti yra neteisinga. Jei filmo veiksmas vyksta Amerikos laukiniuose vakaruose XIX-ojo amžiaus pabaigoje, jame rodomi susišaudymai, kaubojai, Amerikos indėnai, Vinčesterio šautuvai ir salūnai su švaistinėmis durimis, kuriuose žmonės nuolat geria viskį, ko gero, tikimybė, kad šis filmas nėra vesternas – nykstamai maža.
Kalbant apie žmogžudystes – mes pripažįstame, kad egzistuoja žmogžudysčių dėl religijos, rasės, mafijos žmogžudysčių ir panašiai. Kitaip tariant, mes sutinkame su faktu, kad ne kiekviena žmogžudystė priskiriama bendrai kategorijai, bet gali būti susijusi su tam tikromis žmonių grupėmis, kurios žudo ir yra žudomos, nes priklauso arba nepriklauso toms grupėms. Todėl pats laikas priimti femicido, kaip reiškinio, egzistavimą, nesistengiant paslėpti jo didesniame katile.
Trečiąją, ypač baisią klaidą galima būtų pavadinti „Ji pati to prisiprašė taktika“. Tai yra aukos kaltinimo strategija. Tokią frazę girdime kiekvieną kartą, kai moteris patiria seksualinę prievartą, ir tai puikiai atspindi tą ribotą laisvės apibrėžimą, apie kurį kalbėjau anksčiau: tai, kaip ji buvo apsirengusi, kur ji eidavo, kaip ji elgdavosi… jeigu ji nebūtų viso to dariusi – kitaip tariant, jei ji būtų likusi „savo vietoje“ – nieko nebūtų įvykę. Maža smulkmena, kad ten taip pat buvo nusikaltėlis, naudojęs smurtą ir auką fiziškai bei psichologiškai sužalojęs. Jis staiga atsiduria antrame plane, paverčiant jį kažkuo, kas neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pasiduoti nuodėmingos moters akivaizdžiai provokacijai.
Pavyzdžiui, neseniai įvykusio femicido Vilniuje atveju, ypač socialinėse medijose, pradėjo plisti tam tikras naratyvas. „Ji savo elgesiu išvedė jį iš proto“ – skaitėme kai kuriuose komentaruose. Galbūt. Ir kas iš to? Ji nusipelnė būti nužudyta??? Nuo kada tapo priimtina ir pateisintina vietoj to, kad pasiųstume mus vedantį iš proto žmogų velniop, jį iš tiesų nužudyti? Nuo kada gyvybės atėmimas tapo „neišvengiamu atsaku“? Ar sakinys „Nevesk manęs iš proto, kitaip aš tave užmušiu“ yra priimtinas konfliktų sprendimo būdas XXI-jame amžiuje?
Ketvirtoji klaida yra susijusi su vienintele sporto šaka, populiaresne už futbolą visame pasaulyje: tai – „okaipizmas“ (angl. whataboutism). Jis apibūdina tą erzinantį požiūrį, kad visada egzistuoja kita problema, kurią reikia spręsti, skubesnė, svarbesnė, ir, dažniausiai, esanti kitoje moralės svarstyklių pusėje. „Juodaodžių gyvybės svarbios“ (“Black Lives Matter”): „o kaip“ baltaodžių gyvybės? #MeToo judėjimas: „o kaip“ priekabiavimas prieš vyrus? Gyvūnų teisės: ar nežinote, kad augalai taip pat turi jausmus? Abejonės tam tikros problemos pagrįstumu ir jos nukėlimas į iškreiptos socialinių problemų diagramos apačią yra ne tik būdas sumažinti jos svarbą, bet ir ją apskritai paneigti bei apkaltinti asmenį, kuris šia problema domisi, esant fanatišką keistuolį. Femicido ir smurto prieš moteris „okaipizmas“ yra būdas atmesti problemą kaip nereikšmingą ir skatinti feminisčių moterų, kaip bepročių su vagina dentata, stereotipą.
Ypatingą „okaipizmo“ atvejį iliustruoja neseniai vykę protestai prieš Stambulo konvenciją – dokumentą, kurį kelios šalys (deja, tarp jų ir Lietuva) pasirašė, bet dar neratifikavo. Šioje sutartyje siekiama kriminalizuoti daugelį anksčiau nereikšmingais laikytų nusikaltimų, tokių kaip psichologinis, fizinis ir seksualinis smurtas, persekiojimas, priverstinė santuoka, moterų lytinių organų žalojimas, priverstinis abortas ir priverstinė sterilizacija, garbės nusikaltimai ir kiti. Vis dėlto, žmonės, užsidėję rėmelius savo „Facebook“ profiliuose, nusprendė į visa tai nekreipti dėmesio ir vietoj to sutelkė dėmesį į konvencijos iškeltą „tikrąją problemą“, kuri amžinai kels grėsmę tradicinių šeimų šventumui: nestereotipinių lyčių vaidmenų propagavimą. Ar matėte kada geresnę mokymo „pirštas, rodantis į mėnulį“ iliustraciją?
Beje, negalėjau nepastebėti, kad daugelis tų „Facebook“ paskyrų, kurių portretai buvo paženklinti „Ne Stambulo konvencijai“ rėmeliu, priklausė moterims. Tą klausimą, kad daugelis moterų drąsiai priima buvimą patriarchalinės visuomenės paraštėse, galbūt nesąmoningai besitikėdamos pasiekti aukštesnio, palyginti su kitomis moterimis, „namų vergės“ statuso, būtina labai išsamiai aptarti. Tačiau šiame straipsnyje tam ne vieta. Čia aš diskutuoju iš vyriškojo požiūrio taško, ir mane domina savikritiška mano lyties atstovų grupės analizė.
Galiausiai (nors sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti), penktoji klaida grąžina mus prie „skirtingų laisvių“ idėjos. Apibendrintai, netaikant to kiekvienam individualiam vyrui, galime drąsiai teigti, kad, sprendžiant moterų ribotos laisvės klausimą, tarp mano lyties atstovų egzistuoja aiški tendencija atsiriboti vadinamąja „neatskaitomybės siena“ (vėlgi, skolinuosi iš Gasparrini terminologijos). „Minutėlę!“ – daugelis iš mūsų sako – „aš nesu smurtaujantis vyras, o jei aplinkui yra smurtaujančių vyrų, tai tikrai ne mano kaltė“.
Ši tipiška reakcija, kurią, esu įsitikinęs, kalbant tokiomis temomis esame stebėję visi, mums rodo, kad mes, vyrai, vis dar nesuprantame dviejų dalykų: visų pirma, atrodo, kad nesupratome, kaip „laisvės“ sąvoka bendrai veikia tokioje sudėtingoje, tarpusavyje susijusioje visuomenėje kokia yra mūsiškė. Antra, konkrečiau, atrodo, kad praleidžiame tai, jog nesame niekuo konkrečiai asmeniškai „kaltinami“. Niekas mums nesako, kad esame smurtaujantys asmenys, kai tokie nesame. Mums tik sakoma, kad turėtume jaustis atsakingi „lyties lygmeniu“, tai yra – kategorijos, kuriai priklausome, lygmeniu.
Nes jeigu tiesa, kad aš asmeniškai per visą savo gyvenimą nesu nė karto nuskriaudęs moters, tai taip pat tiesa, kad mano kūnas (veikiamas didelio kultūrinio spaudimo ir, taip, stereotipinių lyčių vaidmenų, kuriuos jis skatina) yra „potencialiai“ grėsmingas moteriai. Vadinasi, aš priklausau lyčiai, kuri iš esmės kelia grėsmę kitai lyčiai. Žinoma, tai ne mano kaltė, tačiau yra atskaitomybė, susijusi su mano biologine prigimtimi ir kultūra, o su ja – ir atsakomybė. Kad būtų aiškiau, tai panašu į mūsų, žmonių, atskaitomybę aplinkai, net jei asmeniniu lygmeniu ir esame iš tų, kurie niekada neskraido lėktuvais ar perka tik vietinę produkciją.
Šie laikai yra painūs ir sudėtingi – to neneigiu. Mes girdime tokius pasakymus kaip „žlunga tradicinės vertybės“, „nyksta vyriškumas“ ar „vyksta vyro ir moters santykių krizė“, ir labai dažnai nežinome, ką manyti: ar tai susiję ir su mumis? Ar tai atsitinka ir mums? Nelengva susidoroti su visuomenės transformacijomis, kai esame pokyčio viduje.
Tačiau visada galime prisiminti gražią Vivian Greene citatą: „Gyvenimas nėra skirtas laukti, kol praeis audra, o mokytis šokti lietuje“. Kaip vyrai, kaip individualūs piliečiai ir kaip civilizuotos visuomenės, tokios kaip Lietuva, nariai, turime visas priemones (tarp jų, ir dažniau įsiklausyti į tai, ką sako moterys), kad išmoktume ir suprastume šiuos pokyčius ir apsikuoptume šią painiavą.
Daugiau priemonių reiškia ir mažiau pasiteisinimų. Turime mažiau pasiteisinimų neprisiimti savo lyties pareigų, mažiau pasiteisinimų nešokti lietuje. Todėl šokime. O gal bijome, kad „tikri vyrai“ nešoka?
