Aldona Tüür. Personažai, kurie irgi žmonės

Svarbiausios žiniasklaidai | 2021-09-09

Aldona Tüür, KTU Socialinių humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė

Aldona Tüür KTU
Aldona Tüür

Viename iš pirmųjų savo darbų turėjau atsiliepinėti telefonu ir kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, kurie siūlė arba ieškojo poilsio vietos viename iš Lietuvos kurortų. Tuo metu kompleksavau dėl daugelio dalykų, tame tarpe ir dėl savo (man atrodė) pernelyg plono balso todėl prieš atsiliepdama sau įsiteigdavau, kad esu savimi pasitikinti blondinė. Nežinia, kiek padėjo tas susikurtas personažas, kiek – praktika, bet ilgainiui pokalbių su nepažįstamais žmonėmis nustojau bijoti.

Kitame laikiname darbe telefonu kalbėjau nuolatos ne savo kalba. Nors gimtakalbiai taip pat kalbėjo pačiais įvairiausiais ir ne visada lengvai suprantamais akcentais, mane visada identifikuodavo kaip rytų europietę. Tikriausiai jų akyse tas susikurtas personažas turėjo tam tikras rytų europiečiams būdingas savybes (balti sportbačiai, kietai surištas plaukų kuodas, ryškus makiažas – tik spėju pagal tai, ką girdėjau iš vietinių), nuo kurių man buvo nei šilta nei šalta.

Aš nebuvau ir nesu nei savimi pasitikinti blondinė, nei viso regiono skirtingas savybes vienijantis rytų Europos moters modelis. Tačiau galiu rašyti taip, kad jūs patikėtumėte, jog esu būtent tokia.

Kai rašiau moteriškiems žurnalams, tekste užsimindavau apie sukneles ir santykius su vyrais, nors nei vienas labai dažnai dėviu, nei galiu pasigirti didele patirtimi antruoju klausimu. Straipsniai moteriškuose žurnaluose – laisvalaikio skaitinių formatas. Nemanau, kad juose reikia cituoti mokslinius šaltinius ar demonstruoti savo enciklopedines žinias. Kur kas svarbiau – kurti ryšį su skaitytoja.

Štai taip nuo antro galo pradedu pasakojimą apie personažą – tą grožinės literatūros elementą, be kurio joks kūrinys negali egzistuoti. Kita vertus, gal ir ne nuo antro, nes kūrybinio rašymo produktas ne visada yra grožinės literatūros kūrinys. Personažai egzistuoja visuose tekstuose, kurie nėra moksliniai straipsniai, teisės aktai ar sąskaitos faktūros. Socialiniai tinklai taip ištobulino personažo kūrimo įrankius, kad toje terpėje sutikti neišgalvotą asmenį yra beveik neįmanoma. Nebent moki skaityti tarp eilučių/vaizdų/kontekstų.

Kita vertus, kiekvienas personažas yra šiek tiek žmogus. Prie savo turimų suknelių kolekcijos pridėjusi pasitikėjimą, kurį demonstruoja kai kurios mano draugės, gyvenimo patirtį, kuria gali pasigirti ne viena mano pažįstama, gaunu įtikinamą moters portretą. Ji – šiek tiek aš ir tuo pačiu visai ne aš. Jei sugebėsiu šį personažą tiksliai aprašyti, skaitydama apie ją, atpažinsite gyvą žmogų. Žmonės mus domina. Mums iš tiesų rūpi, kaip sekasi tam tikroviškam, kas kad akivaizdžiai išgalvotam, personažui. Mes skaitome toliau.

19 a. pradžioje poetas Samuelis Tayloras Coleridge‘s įvedė terminą „susilaikymas nuo netikėjimo“ (angl. suspension of disbelief), kuriuo apibūdina grožinės literatūros kuriamą poveikį: jei mums pavyksta skaitytoją sudominti ir įtikinti savo pasakojimo tiesa, skaitytojas savo noru „susilaikys nuo netikėjimo“ ir laikinai pasiners net ir į labiausiai fantastiškus įvykius kaip į tikrą gyvenimą. O juk būtent to pasinėrimo bent jau aš, pabėgimą į knygas praktikuojanti nuo vaikystės, ir ieškau.

Taigi, sudominti ir įtikinti. „Ponas ir ponia Dursliai, gyvenantys ketvirtame Ligustrų gatvės name, išdidžiai sakydavo, jog jie, ačiū Dievui, normalių normaliausi žmonės“. Čia, aišku, skonio dalykas, bet kai nupirkau pirmą „Harį Poterį“ savo dukterėčiai dovanų Kalėdoms, naktį praleidau jį skaitydama pati. J.K. Rowling – šiandien turtingesnė nei karalienė, turbūt ne aš viena pasidaviau nuo pirmo sakinio. Septynių tomų serija apie berniuką burtininką prasideda ne nuo pagrindinio, o nuo šalutinių personažų aprašymo. Pasakojama apie „juos“ (įdomus, neįprastas požiūrio taškas), pridedama detalių (gatvės pavadinimas, namo numeris, kad patikėtume, jog tokia vieta iš tiesų egzistuoja) ir, galiausiai, skaitytojas perkeliamas į Durslių minčių pasaulėlį, kuriame „ačiū dievui“ nieko neįprasto niekada nenutinka (originale: „[they] were proud to say that they were perfectly normal, thank you very much.“).

Prie ko lenkiu? Prie to, kad nors kiekvienas iš aukščiau mano nurodytų sakinio aspektų yra skirtas skaitytojui sudominti ir įtikinti pasakojimo tikrumu, labiausiai paveikus tas „ačiū dievui“/“thank you very much“ fragmentas, Durslių minčių rentgeno nuotrauka, šiek tiek šaržuotas, bet labai tikslus „normalaus“ žmogaus portretas. Normalieji yra universalūs – škotės Rowling aprašytąjį atpažįstame lyg būtų lietuvis.

Pagal klasikus (pirmiausia, žinoma, Aristotelį), personažas, kad būtų įtikinamas, turi būti netobulas (kaip ir mes visi), adekvatus (t.y. jo/jos veiksmai turi atitikti amžių, socialinę klasę ir/arba situaciją, į kurią pakliuvo), pastovus (ne – chloerikas vienoje situacijoje, flegmatikas – kitoje). Dar viena savybė – personažas turi būti kompetentingas, tai yra, skaitytojas turi patikėti, kad tos problemos, kurias imasi spręsti personažas yra mirtinai svarbios, būtinos, kad nėra kitos išeities tik imtis ir daryti tai, kas yra daroma.

Personažas kūrinio eigoje kinta, bręsta, t.y. „tampa vis labiau savimi“. Kartą vienoje psichoterapinėje grupėje išgirdau, kad klientas psichoterapijos eigoje tampa vis labiau savimi. Tada, prisimenu, pasisukau į kolegą ir sakau: „bet juk ir romane taip – jo eigoje personažas tampa vis labiau savimi“. Kaip nustebau, kai jis man atsakė: „Ką tu čia kalbi, juk klientai gyvi žmonės“. Kai kurie iš mūsų matyt labiau tiki grožine literatūra. Arba skaito geresnes knygas.

Taigi, žiūrint grynai teoriškai: jei „sukonstruosite“ tokį personažą, kuris turi ne tik gerų, bet ir blogų, erzinančių savybių, jei jo elgesys bus pastovus, o elgesio motyvai – suprantami, personažas bus įtikinamas. Tačiau jis nebus gyvas, jei į šitą mišinį neįlašinsite bent lašelio kraujo. Tam, kad personažai atsikeltų nuo knygos puslapio ir keliautų per gyvenimą kartu su jumis, jie turi būti gyvi žmonės. „Pasiskolinkite“ jums įkyrinčios kaimynės manierizmą, išgirskite kokiais tiksliai žodžiais kalba taksistas, pamatykite vadovaujančias pareigas užimančios moters aprangos detales.

„Niekaip neprisikasi prie tiesos, sėdėdama žydinčioje pievoje ir palaimingai šypsodamasi, stengdamasi išvengti savo nuoskaudų, pykčio ir skausmo. Pyktis, skausmas ir nuoskaudos veda į tiesą“, sako Ann Lammott. Ką gi, čia ir yra svarbiausias patarimas – rašant tenka nuleisti šiek tiek savo kraujo ir aprašyti savo vidinius išgyvenimus, tegul ir patiriamus išgalvoto personažo. Kai tam pasiryšite, rašykite atvirai ir taip tiksliai, kaip tik galite. Jei skaitytojas patikės, kad jūsų sukurtas personažas gyvas, patikės ir visa istorija, kad ir kokia fantastiška ji būtų.

Turbūt pastebėjote – šitame tekste manęs daug. Tai – ne interviu, kuriame personažais tampa kiti žmonės, ir ne grožinė literatūra, kurioje įvykiai sukasi apie vieną ar kelis pagrindinius išgalvotus personažus. Esė tipo tekstuose personažu tampa pats rašytojas. Gali būti, kad pasirodžiau šiek tiek sausa ir didaktiška, norėčiau, kad būtumėte pajutę, jog turiu humoro jausmą, stengiausi būti atvira, bet, ko gero vis tiek likau su kauke. Mano personažas šiandien – kūrybinio rašymo lektorė. Ji yra kur kas labiau aš, nei ta blondinė iš pirmosios pastraipos.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku