Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete (SHMMF) vykusioje diskusijoje apie Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerystės politiką ir jos ateitį įžvalgomis dalinosi mokslininkai tyrėjai, Lietuvos pozicijos užsienyje atstovai bei Europos Parlamento narys Antanas Guoga.
Renginio diskusiją atidarė europarlamentaras A. Guoga, iškeldamas klausimą, kaip Europos parlamentarai mato Lietuvą.
Lietuva privalo nenusileisti
Pasak svečio, Lietuvos įvaizdį kuria partneriai iš Rytų, o tokios pietinės Europos šalys kaip Vokietija, Prancūzija ar Italija į įvykius Ukrainoje žiūri per visai kitokią prizmę nei Lietuva. Pietiečiams Ukraina yra grėsmė, o Rusija – naudingas partneris.
A. Guoga viešai pagyrė Lietuvos Respublikos Prezidentės agresyvią poziciją Rusijos atžvilgiu, sakydamas jog „lietuviai, pasimokę iš praeities įvykių, turi būti kietas riešutas“. Pasak jo, tik tokia pozicija užtikrins pagarbą bei saugumą.
Anot parlamentaro, Europa laikosi kitokios pozicijos ir pirmą kartą tokia maža šalis kaip Lietuva, Prezidentės D. Grybauskaitės dėka, turi tokią didžiulę įtaką Europoje. Tuo tarpu Rusija, savo energetinių projektų pagalba, sėkmingai „pririša“ kitas šalis prie savęs ir paverčia jas paklusniomis bei priklausomomis.
Kuo daugiau Europos, tuo mažiau Kremliaus
Toliau renginį tęsė profesorius Mindaugas Jurkynas, nupasakodamas Rytų partnerystės politikos ištakas bei atsakydamas į klausimus, kodėl mums tai svarbu, kokie yra iššūkiai ES ir kas yra „europizacija“.
Atsakydamas į pirmąjį klausimą, profesorius teigė, jog Lietuvos užsienio politika remiasi trimis banginiais – tai energetinis saugumas, daugiau Europos bei NATO Lietuvos regione ir Rytų kaimynystė. Jis pabrėžė, kad vienas iš iššūkių ES yra Rytų kaimynystės ir partnerystės politika. Pasak jo, ES politinis mechanizmas yra pakankamai lėtas, todėl Europa nerodo greitos reakcijos į Rusijos veiksmus Ukrainoje.
Kiti iššūkiai, anot profesoriaus, yra kylančios radikaliosios ir populistinės partijos, pabėgėliai, migracija, visuomenės senėjimas, terorizmas, bei energetinio saugumo klausimai.
„Europizacija – tai poveikis, mūsų pačių vertybių ir patirčių perkėlimas kitur“, – taip šį reiškinį apibūdino M. Jurkynas, pabrėždamas, kad kuo daugiau bus Europos, tuo mažiau išvysime Kremliaus stiliaus politikos.
Baigdamas savo pasisakymą, profesorius išskyrė ES Rytų partnerystės pliusus bei minusus. Pirmasis pliusas – trys ES Rytų partnerystės šalys – Moldova, Gruzija ir Ukraina – vykdančios reformas ir norinčios tapti labiau europietiškos. Minusas – Armėnija ir Baltarusija, kurios vis dar yra Rusijos įtakos lauke.
Neutralumas niekur nenuves
Diskusijoje savo nuomonę taip pat išreiškė Rytų Europos studijų centro vadovas Laurynas Kasčiūnas.
„Rytų partnerystė – daugiau nei bendradarbiavimas, bet mažiau nei integracija. Ši partnerystė remiasi trimis aspektais: pinigais, galimybe dalyvauti ES vidaus rinkoje bei ėjimu bevizio režimo link“, – sakė L. Kasčiūnas. Jis pabrėžė, jog Rusija bando įtakoti Rytų partnerystę ir „uždaryti ją į stalčių“.
Savo akademinėmis įžvalgomis pasidalino ir profesorius Liudas Mažylis. Anot jo, ES yra sustabarėjusi ir neturi bendros užsienio bei saugumo politikos. Dėl šios priežasties kaimynystės politika yra riboto veiksmingumo.
Užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės departamento atstovė Eglė Norvaišienė pabrėžė, kad ES – ne rezultatas, o procesas, kurio metu vyksta derybos ir sprendžiami klausimai. Antrindama A. Guogai, E. Norvaišienė teigė, jog neutralumas niekur nenuves ir Lietuva gali, bei daro įtaką svarbiems Rytų partnerystės projektams.
Kalbėdamas apie Rytų Europos partnerystės ateitį, L. Kasčiūnas įvardino, jog yra du pagrindiniai kriterijai, kuriuos reikia stebėti ir nuo kurių priklausys Rytų partnerystės ateitis: tai narystės perspektyvos ir Rusijos veiksnys – ar Rusija sugebės tapti trečiąja šalimi, dalyvaujančia Rytų partnerystėje.
