Neįprasta KTU studenčių „Erasmus+“ mainų patirtis pasaulinės pandemijos metu

Studijos žiniasklaidai | 2020-07-10

Kaip ir kiekvieną mokslo metų pusmetį, šiais metais KTU studentai taip pat dalyvavo „Erasmus+“ programoje, tačiau šis pavasaris visam pasauliui buvo tikras iššūkis, tame tarpe ir akademinėms bendruomenėms. „Manau, jog tik po pirmųjų mainų iš tiesų supranti, jog nieko nereikia bijoti ir jeigu tik yra noras visada galima surasti išeitį“, – apie pasiryžimą vykti į mainus Belgijoje ir savo patirtį svetur prasidėjus pasaulinei pandemijai pasakoja Gustė Cibulskytė, KTU Skaitmeninės kultūros pirmakursė magistrantė.

Kartu su Guste į Belgiją vyko Milda Jokubauskytė, taip pat pirmo kurso magistrantė Socialinių, humanitarinių mokslų ir menu fakultete (KTU SHMMF) studijuojanti Skaitmeninės kultūros programoje. Šį pavasarį studentės pasinaudojusios „Erasmus+“ mainais išvyko į Leveno mieste įsikūrusį Katalikiškąjį Leveno universitetą (ol. Katholieke Universiteit Leuven), patenkantį į „Times“ pasaulio aukštųjų mokyklų reitingo penkiasdešimtuką.

„Savo ateitį sieju su Lietuva, tačiau gyvenimo svetur patirtis yra puiki proga pakeisti savo pasaulėžiūrą ir pažinti kitas kultūras“, – aiškina Gustė, kuri jau antrą kartą dalyvavo tarptautiniuose mainuose. Tuo tarpu Milda studijuodama bakalaurą tokia proga nepasinaudojo, todėl įstojusi į magistrą tvirtai pasiryžo ištaisyti šią situaciją.

Pašnekovės tikina, kad net studijuojant naują programą ir ypač antroje pakopoje, pvz., Skaitmeninę kultūrą, dėl dėstymo kalbos ar modulių suderinimo tikrai nereikia nerimauti – skyrusios šiek tiek laiko nuodugnioms paieškoms ir pasikalbėjusios su prodekane, galiausiai jos rado universitetą, siūlantį tinkamas studijas. Be to Belgijoje, į kurią vyko, netrūksta programų anglų kalba, o ir gyventojai puikiai kalba angliškai, todėl kasdieniam gyvenimui nėra būtina mokėti bent vieną valstybinę kalbą.

Kitokia mainų patirtis

Visgi merginų patirtis šį pavasarį labai skyrėsi nuo anksčiau į mainus vykusių studentų – dėl COVID-19 pandemijos mokslai visame pasaulyje persikėlė į virtualią erdvę. Anot Mildos, dalies modulių paskaitos vyko per pokalbių programą „Skype for Business“, o kituose moduliuose nebuvo net ir nuotolinių susitikimų – dėstytojai paprasčiausiai atsiųsdavo pateiktis su balso įrašais.

Daugeliui studentų ir pedagogų toks mokymosi procesas buvo tikras iššūkis ir pašnekovės buvo ne išimtis: „Tikrai jautėsi diskusijų paskaitose trūkumas, tačiau turėjome galimybę diskutuoti modulių forumuose“. Kaip ir visur, dėstytojai bei administracija nuolat stengėsi palaikyti kontaktą elektroniniais laiškais.

Vienas iš mainų užsienio universitete privalumų – įvairios atvykusiems studentams skirtos veiklos. Paklausus, ar įvairūs renginiai tapo nebeįmanomi, magistrantės dalijasi, kad ESN Leuven organizacija vis tiek rado būdą, kaip nuotoliniu būdu įdomiai užimti „erasmusus“ po paskaitų – pvz., rengdavo filmų peržiūrų vakarus. Tačiau įvairių universiteto organizacijų veiklos nėra vienintelis būdas mainų studentams gerai praleisti laiką.

Pasak Mildos, kadangi ji gyveno su dar 4 studentais, kompanija pati prisigalvodavo, kaip smagiai išnaudoti iš pažiūros nepatogią situaciją ir neleisti karantinui sugadinti taip ilgai lauktos progos išmėginti mainų studento gyvenimą: „Namie pasidarėme žaidimų, filmų vakarų, kartu nuolat gamindavome vakarienes, buvome nusipirkę 5000 detalių dėlionę, kuri taip pat užėmė laiko, tad tik spėk suktis ir suderinti viską su paskaitomis ir darbų atlikimu.“

Mažų šalių ir mažų miestų pliusai

Greičiausiai kiekvienas mainų studentas dar prieš atvykdamas į savo pasirinktą aukštąją mokyklą jau būna preliminariai susiplanavęs, ką norėtų aplankyti svečioje šalyje ir už jos ribų. Merginos taip pat atėjus geriems orams ketino patyrinėti Belgiją, tačiau COVID-19  virusas pakoregavo jų planus ir iki karantino jos spėjo paturistauti tik sostinėje Briuselyje. Tiesa, pasak Gustės, ne visada didmiesčiai žavi: „Briuselis turi gražių kampelių, tačiau taip pat yra labai tankiai apstatytas miestas su begale turistų. Nors turbūt jis ir yra sąlyginai saugus miestas, nesijaučiau čia jaukiai ir saugiai kaip Levene.“

Studentė su šypsena prisimena, kad Levenas įsiminė kaip labai rami ir maloni vieta, kurioje netrūksta veiklos, kultūros bei meno: „Sekmadieniais „STUK“ kavinėje vyksta džiazo vakarai su gyva muzika, pirmadieniais „Blauwe Kater“ galima šokti pagal bliuzą!“

Milda taip pat pastebi, kad planuotas keliones sutrukdęs karantino laikotarpis tapo puikia proga išvaikščioti ir pažinti Leveną: „Nors miestelis tikrai nedidelis (pėsčiomis iš vieno galo nueiti į kitą galima per kiek mažiau nei valandą), tačiau atradau daug nuostabių gatvelių, parkų, vaizdingų vietų.“

Vykstantiems į Belgiją (kai tai bus įmanoma daryti laisvai ir be suvaržymų) magistrantės rekomenduoja išnaudoti mažą šalies dydį. Kadangi Belgija nedidelė, o aplink keturios kaimyninės šalys (Vokietija, Nyderlandai, Prancūzija ir Liuksemburgas) bei geležinkelių tinklas gerai išvystytas, Milda tikina, kad laisvu laiku galima susiplanuoti tiek ilgesnių, tiek trumpesnių kelionių svetur.

Gustė prideda, kad planuojantys studijuoti Belgijoje turėtų išsinuomoti dviratį, nes tai labai pigu ir galima aplankyti daug apylinkių, vertų pamatyti neturistinių miestų. „Taip pat siūlau nepraleisti progos apsigyventi name su kitais studentais – ši patirtis yra neišdildoma, o ypač, jeigu visi gyventojai yra iš skirtingų pasaulio kampelių.“

Dviračius mėgsta ne tik olandai

Nors merginos studijavo universitetiniame mieste ir daugiausia bendravo su tarptautiniais studentais, sutikti vietiniai belgai pasirodė gana uždari kaip lietuviai, bet tuo pačiu malonūs, mandagūs, draugiški ir geranoriški. Gustė prisimena, kai pirmą dieną atvyko į Belgiją ir mėgino iš sostinės Briuselio nusigauti į Leveną, bet susimaišiusios įsėdo į traukinį, važiuojantį į Naująjį Leveną (atskirą miestą), keblioje situacijoje joms padėjo traukinio konduktorius.

„Pravažiavusios savo bei išlipusios artimiausioje stotelėje, tempdamos iš paskos sunkius lagaminus laiptais aukštyn-žemyn, paklausėme kontrolieriaus, kaip nusigauti į Leveną ir kada išvažiuoja traukinys. Sekmadienio vėlų vakarą traukiniai nevažiuoja labai dažnai, o priklausomai nuo krypties – išvis nevažiuoja. Kadangi nebuvo laiko nusipirkti bilietų, o traukiny bilietai yra brangesni, matydamas pasimetusius ir pavargusius mūsų veidus, jis suprato situaciją ir liepė tiesiog lipti į traukinį. Bilietus pardavė pritaikęs didelę nuolaidą. Ir tai buvo tiesiog labai žmogiška, kas paliko įspūdį ne tik apie traukinių darbuotojus, bet ir apie visą tautą“, – šypsosi mergina.

Pasakodama apie belgų kultūrą, Milda žavisi žmonių požiūriu į dviratininkus: „Automobilių vairuotojai labai kreipia dėmesį į dviratininkus, yra atsargūs jų atžvilgiu (pėsčiųjų taip pat), įdomu matyti, kai dviračiu pravažiuoja mama su specialia priekaba, kurioje dar sėdi du jos vaikai, arba kai pravažiuoja dviratininkas su dviem dideliais šunimis“. Panašu, kad belgai, kaip ir jų kaimynai olandai, itin didelį dėmesį skiria ekologiškoms transporto priemonėms.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku