Brno Masaryko universitete socialinę pedagogiką studijuojantis čekas Josefas Šimekas labai myli Kauną ir dievina „Žalgirio“ krepšinio komandą. Kauno technologijos universitete (KTU) Socialinių, humanitarių mokslų ir menų fakultete pagal „Erasmus“ mainų programą jau lankęsis čekas į KTU Inžinerijos licėjų grįžo atlikti ir magistro praktiką.
Lietuvoje J. Šimeką sužavėjo tvarkingi miestai, lankytinų vietų įvairovė ir gražios merginos. Antrą kartą į mūsų šalį grįžusio čeko įsitikinimu, Kaunas yra pranašesnis už Vilnių, nes nėra toks didelis, todėl geriau tinka studijoms ir praktikai atlikti. Socialinis pedagogas neatmeta galimybės ateityje dirbti Kaune.
– Lietuviai dažnai keiksnoja klimatą, kuriame gyvena. Kodėl pagal akademinių mainų „Erasmus+“ programą pasirinkai Lietuvą, o ne saulėtąją Ispaniją ar Graikiją?, – paklausėme J. Šimeko.
– Net pats sau negaliu atsakyti į šį klausimą. Ko gero, tiesiog taip buvo lemta. Visų pirma, Kauno technologijos universitetas kvietė studentus iš Brno Masaryko universiteto, o studijų programa – socialinė pedagogika – Kaune atitiko manąją. Taip pat išskirčiau įdomumo faktorių, nes nieko nežinojau apie Lietuvą, išskyrus tai, kad ji yra viena iš Baltijos valstybių.
Gal pasirodys keista, tačiau mane motyvavo ir tai, kad Lietuva turėjo savo valiutą. Pagalvojau, kad pragyvenimo kaštai bus mažesni, nei kitose euro zonos senbuvėse. Dabar, kai Lietuva įsivedė eurą, atsirado sunkumų, tačiau jie nėra dideli (juokiasi, – red. past.).
– Grįžai atlikti magistro praktikos. Tai reiškia, kad bakalauro studijų metu KTU atlikta praktika buvo naudinga?
– Pirmą kartą atvykus į Lietuvą, į akis krito tai, kad studentai tikrai daug dirba, susitelkę ties mokomais dalykais ir stengiasi pasiimti visas dėstytojų teikiamas žinias. Puikia pamenu, kad pedagogai, kuriuos sutikau KTU, išsiskyrė darbštumu bei reiklumu, noriai padėdavo studentams. Kartais jie negailėdavo savo laiko ir su studentais dirbdavo iki vėlaus vakaro, jei jiems kildavo neaiškumų. Tai maloniai stebino. Gerbiu tokius dėstytojus, kurie visad nusiteikę suteikti pagalbą, o kiek man teko jų pažinti – visi buvo šaunūs.
– O kokie įspūdžiai apie Lietuvą ir jos žmones? Juk minėjai, kad apie šalį beveik nieko nežinojai?
– Man patinka ši šalis, nes turi patrauklius bei sutvarkytus miestus, vietoves, kurias galima aplankyti. Visgi labiausiai man patiko Kaunas. Čia praleidau daugiausia laiko, nors teko lankytis ir kituose miestuose.
Mano manymu, Kaunas pranašesnis už Vilnių, nes nėra toks didelis. Jis labiau tinkamas studijoms bei visapusiškam tobulėjimui. Be to, čia atradau savo mėgstamiausią krepšinio komandą – „Kauno Žalgirį“. Ne kartą teko stebėti ją rungtyniaujant.
Kalbant apie žmones, pastebėjau, jog Lietuvos gyventojai pasižymi patriotiškumu, didžiuojasi savo pasiekimais. Taip pat, kol gyvenau Lietuvoje, akį traukė gražios merginos, ypatingai – Kaune (šypsosi, – red. past.).
– Ar pavyko įveikti didžiausią lietuvišką iššūkį – pramokti lietuvių kalbą?
– Bandžiau mokytis kai buvau atvykęs per bakalauro studijas. Tuomet išmokau keletą frazių, tačiau grįžęs į gimtinę nepraktikavau ir, labai liūdna, bet beveik viską pamiršau. Kai atvykau čia atlikti praktiką KTU Inžinerijos licėjuje, teko prisiminti pagrindinius lietuvių kalbos išsireiškimus. Manau, kad ši kalba neturi jokio kito atitikmens pasaulyje, todėl užsieniečiams ją taip sunku perprasti.
– Mūsų šalyje nuolat kalbama, kad trūksta jaunų mokytojų ir su jaunimu pasiryžusių dirbti tokių pat jaunų žmonių. Kodėl pasirinkai socialinės pedagogikos studijų programą?
– O man patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Norėčiau prisidėti prie jaunimo užimtumo. Be to, tai siejasi su mano dabar studijuojama studijų programa, kuri yra labiau susijusi su fiziniu lavinimu. Mano ateities planuose yra veikla, susijusi su jaunimo sportu, fiziniu aktyvumu arba neformaliu ugdymu.
– Jau minėjai, dėl ko grįžai į Lietuvą, tačiau juk galėjai pabandyti ir kitame universitete? Kodėl grįžai į KTU?
– Dažnai apie tai galvojau, bet, visų pirma, norėjau baigti bakalauro studijas savo šalyje. KTU man visada patiko, jaučiam jam nostalgiją, o man pradedant studijuoti magistrą, atsirado nauja mainų programa „Erasmus +“, pagal kurią akademiniuose mainuose galima dalyvauti keletą kartų.
Ilgą laiką sukau galvą, kokią sritį pasirinkti, kur galėčiau išnaudoti savo potencialą, įgauti praktinių įgūdžių. Po ilgų spėlionių kilo mintis, kad galiu savo praktiką sieti su mano mylimu Kaunu, kuriame skatinčiau puoselėti futbolo tradicijas.
Kadangi futbolo populiarinimo užuomazga prasidėjo Brno jau bakalauro studijose, todėl buvo nesunku rasti vietą šioje srityje. Taigi, susisiekiau su KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytoja Ieva Cesevičiūte, su kuria nutarėme, jog galėčiau pasinaudoti „Erasmus +“ stažuočių programa ir sugrįžti į Kauną dar kartą.
– Grįžai į neseniai duris atvėrusį KTU Inžinerijos licėjų. Kaip jautiesi pasirinktoje praktikos vietoje? Kaip manai, kokias galimybes suteiks ši, socialinės pedagogikos praktika?
– Negaliu pasakyti, jog esu labai nustebintas, nes esu čia buvęs, tačiau pastebėjau, kad mokykloje dirba nemažai jaunų mokytojų, kas nėra labai dažnas reiškinys ir mano šalyje.
Manau, jog mano specialybė gali pasitarnauti dirbant socialinėje bei švietimo aplinkoje, kaip antai socialinio patologinio fenomeno prevencijoje, mokyklų veikloje. Svarbiausia, jog įgautą patirtį galima pritaikyti jaunimo laisvalaikio užimtumo organizavimo srityje, kurioje aš specializuojuosi.
– Kitaip tariant, ateityje grįši dirbti į Kauną?
– Tai ganėtinai sunkus klausimas, nes negali numatyti, kas gali nutikti ateityje, kokių pasiūlymų gali sulaukti, tačiau svarbiausia – pabaigti magistro studijas, o tada jau bus galima sudarinėti ateities planus.
Kaip ir minėjau anksčiau, norėčiau ateitį sieti su jaunimu, kaip laisvalaikio užimtumo specialistas, skatinčiau futbolo tradicijas. Kaip svarbiausią uždavinį sau ateityje pateikčiau vaikų ir jaunimo akademijos įkūrimą, kuris būtų jaunimo aktyvumo bei užimtumo centras. Dar kartą pakartosiu, jog esu laimingas, kad turiu tokią galimybę sugrįžti į Lietuvą.
