„Nėra lengva inžinieriui ar IT specialistui paaiškinti, kad gramatika – tai ne mikroschema. Tačiau tam, kad įtikinčiau juos bent šiek tiek jos pasimokyti, aš sakau, kad, nors parduodi savo įgūdžius, kalba lemia, kaip tą darai“, – teigia Gavinas Stewartas Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytojas. Kūrybiškumas, pasak jo yra instinktas, kuris priklauso nuo žmogaus gebėjimų, požiūrio ir… ribotumo.
Žemiau pateikiamame interviu Gavinas pasakoja apie savo „beprotišką“ sprendimą palikti studijų prodekano postą viename kalbų institute ir išsikraustyti į Lietuvą, apie tai, kad nuolat norisi redaguoti viską – net Kalėdų atvirukus – ir apie kitus lingvistams būdingus keistumus.
– Ką reiškia būti lingvistu? Kiek profesija lemia tai, kas esate?
– Bet kokia profesinė veikla, kuri teikia malonumą savaime paveikia žmogaus asmenybę ar įpročius. Lingvistika labiausiai daro poveikį tam, kaip aš skaitau – netikėtai pačiam sau atrandu, jog mintyse redaguoju viską – nuo straipsnių iki Kalėdų atvirukų (visai nebūtinai tai teigiamas dalykas!).
– Kaip pasirinkote šią sritį?
– Po universiteto pradėjau dirbti anglų kalbos mokytoju. Turiu prisipažinti, kad tai nebuvo kokio nors penkerių metų plano dalis ar panašiai, tiesiog taip pasisuko vėjas. Humanitariniuose moksluose atsiradau jau vėliau, ir tai buvo mano, kaip lingvisto karjeros pasekmė.
– Kas yra geriausia jūsų darbe?
– Žmonės. Tenka mokyti žmones iš pačios įvairiausios aplinkos, nuolat mokytis turi ir pats, kitu atveju bus taip, kad dirbsi tik dėl pinigų. Žmonės turi skirtingus gebėjimus ir patirtį, priklauso skirtingoms kultūroms, dėl to ypač svarbu gebėti prisitaikyti. Savo darbe išmokau, kokie platūs ir skirtingi gali būti šie aspektai; dabar giliau suvokiu mokinio ir mokytojo vaidmenis, kurie apima ne tik skirtingą supratimo lygmenį, ne tik žmogiškąjį, bet ir individualųjį lygmenį, kuris yra toks platus, kad negali būti apibrėžtas jokiais lūkesčiais ar įsivaizdavimais. Nors ir yra pavyzdžių, iš kurių galima pasimokyti, netikiu, kad egzistuoja vienas, visiems tinkamas metodas.
– Ką laikote svarbiausiu posūkiu savo karjeroje?
– Svarbiausias posūkis įvyko tada, kai palikau studijų prodekano postą viename kalbų institute. Tas darbas karjeros prasme buvo geras, bet man niekada per daug nepatiko (be to, nelabai tam tikau). Mano sprendimas tą darbą mesti buvo pasitiktas su nusivylimu, kritika, girdėjosi minčių, kad esu beprotis, tačiau tai mane atvedė ten, kur esu dabar – kitoje šalyje, kitame darbe.
– Kokia yra lyčių pusiausvyra jūsų profesiniame lauke? Ar apie tai susimąstote?
– Sakyčiau, kad mano akademiniame lauke yra maždaug 85 proc. moterų ir 15 proc. vyrų, tačiau niekada apie tai negalvoju. Panašu, kad šitame profesiniame lauke yra daugiau moterų nei vyrų, tačiau tai nieko nereiškia – idėja, kad jame turėtų būti daugiau pusiausvyros yra absurdiška ir žalinga, nes bet kurios organizacijos sėkmė priklauso ne nuo darbuotojų lyties, o nuo jų profesionalumo.
– Kaip įtikintumėte inžinierių ar, pavyzdžiui, IT specialistą, kad mokytis kalbos yra svarbu? Kuo jiems tai galėtų būti naudinga?
– Cha! Praeityje mokiau daugybę inžinierių ir IT specialistų, ir galiu pasakyti, kad nėra lengva jiems paaiškinti, kad gramatika tai ne kokia nors mikroschema. Tam, kad juos įtikinčiau pasakyčiau, kad kalba sukuria pirmą įspūdį – tiek apie žmogų, tiek apie įmonę. Parduodi įgūdžius, bet kalba lemia kaip tą darai.
– Studijavote menus. Paprastai būti menininku reiškia būti kūrybingu. Ką jums reiškia kūrybingumas, kiek jums jis svarbus?
– Man kūrybingumas – tai instinktas. Visiškai netikiu idėja, kad visi turime neribotą kūrybingumą. Tavo kūrybingumą lemia tavo gebėjimai, požiūris ir ribotumas; tik vaizduotė neturi ribų. Labai vertinu kūrybingumą, kuris pasireiškia ištikus chaosui, kai žmogaus instinktai padiktuoja atsaką, kuris yra kūrybingumas pačia gryniausia prasme, atskleidžiantis žmogaus charakterį ir patirtį. Neturiu omenyje chaoso kaip blogio, greičiau – tai kažkas, kas pasireiškia tam tikrame kontekste ir tuo momentu atsikleidžia to reiškinio prieštaringa prigimtis.
– Ką patartumėte žmogui, kuris šiandien renkasi karjerą, specialybę? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?
– Turbūt nesu geriausias patarėjas, nes niekada neketinau eiti kokiu nors užsibrėžtu karjeros keliu. Galbūt galėčiau patarti anksti rizikuoti – tai padeda vystyti karjerą ne tik dėl to, kad kartais rizikingi sprendimai atneša sėkmę, bet ir dėl to, kad priimdamas riziką demonstruoji drąsą ir įgauni gyvenimiškos patirties, net jeigu tau ir ne visada pasiseka.
