Nacionalinė žemės ūkio ir maisto kokybės sistema (toliau – NKP sistema) Lietuvoje veikia nuo 2007 m. Pagal šią sistemą pagamintų produktų (toliau – NKP produktai) kokybė pranoksta Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų nustatytus šių produktų saugos, gyvūnų ir augalų sveikatos, gyvūnų gerovės ar aplinkosaugos reikalavimus ir (arba) kurie dėl tam tikrų ūkininkavimo ar gamybos būdų naudojimo pasižymi ypatingomis savybėmis. NKP produktai ženklinami specialiu ženklu „Kokybė“. Žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintas NKP sistemos ekspertų komitetas nagrinėja specifikacijų, kuriose išdėstyti NKP gamybos ir (ar) auginimo reikalavimai, NKP sertifikavimo ir kitų susijusių dokumentų projektus bei teikia išvadas NKP sistemos tarybai, kuri sudaryta laikantis lygybės principo iš mokslo, pramonės, prekybos, vartotojų ir valstybės institucijų atstovų, nagrinėja dokumentų projektus ir teikia siūlymus žemės ūkio ministrui dėl jų tvirtinimo. NKP sertifikuoja ir jų priežiūrą atlieka akredituota sertifikavimo įstaiga – VšĮ „Ekoagros“. 2019-12-31 VšĮ „Ekoagros“ duomenimis sertifikuoti tik 354 ūkio subjektai, iš kurių daugiausia vaisių, daržovių ir uogų augintojų bei bitininkų, nors specifikacijos parengtos 10 produktų grupių. Siekiant paskatinti gamintojus jungtis į NKP sistemą, būtina atlikti mokslinę jos analizę, parengiant rekomendacijas reikalavimų tobulinimui.
Tikslas: nustatyti NKP sistemos trūkumus ir atsižvelgiant į ūkio subjektų ir vartotojų lūkesčius, parengti rekomendacijas jos tobulinimui, sukurti NKP produktų ženklinimo bei šio ženklo viešinimo koncepcijas.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti galiojančius NKP sistemos reikalavimus, atsižvelgiant į gamintojų, vartotojų ir sertifikavimo įstaigų galimybes bei poreikius. Šiuo aspektu turėtų būti išanalizuotos visos žemiau nurodytos NKP sistemos dalys:
• Bendrosios NKP sistemos nuostatos – atsakingas projekto koordinatorius ir projekto partneris;
• Reikalavimai sertifikavimo įstaigoms -atsakingas projekto koordinatorius ir projekto partneris;
• Reikalavimai pareiškėjams – atsakingas projekto koordinatorius ir projekto partneris;
• NKP produktų sertifikavimo ir priežiūros tvarka (įskaitant specifikacijose nurodytus reikalavimus) – atsakingas projekto koordinatorius ir projekto partneris;
• NKP produktų ženklinimas – atsakingas projekto koordinatorius ir projekto partneris;
• NKP ženklo patrauklumas, žinomumas ir vertė tiek gamintojams, tiek ir vartotojams – atsakingas projekto koordinatorius ir projekto partneris;
• NKP valdymo sistemos struktūra (ekspertų komiteto ir tarybos veiklos efektyvumą) – atsakingas projekto koordinatorius ir projekto partneris.
2. Išanalizuoti kitų šalių patirtį dėl nacionalinių kokybės sistemų, išskiriant tas nuostatas, kurios galėtų būti pritaikytos tobulinant NKP sistemą. Atsakingas projekto koordinatorius ir projekto partneris
3. Parengti NKP sistemos tobulinimo rekomendacijas, išskiriant:
• Galimus valdymo sistemos struktūros, administravimo ir priežiūros pokyčius, kurie padarytų NKP sistemą efektyvesne – atsakingas projekto koordinatorius ir projekto partneris;
• NKP produktų specifikacijų reikalavimų galimą supaprastinimą – atsakingas projekto koordinatorius ir projekto partneris;
4. Parengti NKP produktų ženklinimo koncepciją, sukuriant bent tris NKP ženklo (ar ženklų) dizaino variantus. Pasirinktą variantą užregistruoti LR prekių ženklų registre. Atsakingas projekto koordinatorius ir projekto partneris
5. Parengti NKP produktų ženklo (ar ženklų) bei visos NKP sistemos populiarinimo bei viešinimo koncepciją. Atsakingas projekto koordinatorius ir projekto partneris
Projekto finansavimas:
Projektas finansuojamas pagal Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros skatinimo programos priemonės „Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų finansavimas” papriemonę „Parama taikomiesiems tyrimams vykdyti”
Projekto rezultatai:
1. Atlikus ES šalių: Vokietija, Slovėnija ir Latvija galiojančių nacionalinių maisto produktų ženklinimo sistemų analizę, nustatyta:
1.1. Visose nagrinėtose ženklinimo sistemose akcentuojama nuoroda į sertifikuojamo produkto žaliavų kilmę ir/ arba perdirbimo kilmės vietą bei patikimą ženklinimo sistemos kontrolę. Nacionalinės kokybės ženklinimo sistemose papildomi kriterijai keliami sertifikuojamo produkto kokybei. Slovėnijos specifikacijos sudėtingesnės ir mažiau aiškumo keliančios, nei Latvijos.
1.2. Visos ženklinimo sistemos inicijuotos tų šalių žemės ūkio ministerijų. Valdymo struktūra Latvijoje – valstybės rankose, nėra ekspertų komisijų ar patariamosios tarybos. Slovėnijos valdymo struktūra panaši į Lietuvos NKP sistemos valdymo struktūrą, tik nėra tarybos.
1.3. Sertifikavimo procesas – kontroliuojamas, sertifikavimo įstaigoms keliami reikalavimai Slovėnijoje atitinka Lietuvos NKP sistemoje nustatytus kriterijus. Latvijoje visas sertifikavimo procesas ir kontrolė atliekama Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos.
1.4. Pareiškėjai turi atitikti ženklinimo sistemose keliamus reikalavimus ir turėti įrodančius dokumentus.
1.5. Nacionalinės kokybės ženklinimo sistemų sertifikavimo tvarka turi panašumus su Lietuvos NKP sistemos sertifikavimo tvarka, taip pat kontrolė atliekama ne rečiau kaip 1 kartą metuose.
1.6. Ženklinimo sistemose akcentuojama žaliavų ir/arba produktų perdirbimo aiški kilmė.
1.7. Maisto produktų ženklinimo sistema populiari ir sėkminga, jei nurodoma aiški produkto kilmė, aukšta produkto kokybė. Nekeliami reikalavimai procesui, kas apsunkina gamintojus, o vertės vartotojui nesukuria. Aukštas populiarumas ženklinimo sistemos yra Latvijoje, kur šios sistemos viešinimas nuoseklus, ilgalaikis ir atliekamas vienos institucijos.
1.8. Komunikacijos strategija turi būti nuosekli ir finansuojama, tuo tarpu ženklinimo sistema aiški ir suprantama gamintojui bei vartotojui.
2. Vertinant pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagamintų produktų (NKP) ir ženklo „Kokybė“ atitiktį rinkos tendencijoms, vartotojų požiūriui ir jų pirkimo elgsenai bei gamintojų galimybėms, nustatyta:
2.1. Lietuvos vartotojų apklausa, kurioje dalyvavo 392 respondentai, parodė, kad:
2.1.1 Vartotojai dar nėra gerai susipažinę su nacionaline kokybės sistema: jiems būdingas santykinai žemas dėmesingumas maisto kokybės ženklams (išskyrus Nacionalinį „Ekologinis žemės ūkis“ ir ES ekologiškų produktų ženklus) perkant žemės ūkio ir maisto produktus. Nacionalinės kokybės produktų ženklą nurodė žinantys 46,9 % respondentų.
2.1.2. NKP ženklo patrauklumo lygmuo yra nedidelis: maža dalis vartotojų įvardija kaip įsimenantį, aiškų bei tikslingą maisto produktų ženklą.
2.1.3. NKP ženklo žinomumo lygmuo yra nedidelis: vartotojams būdingas ne tik žemas NKP ženklo suvokimo, bet ir jo supratimo lygmuo. Neteisingos NKP ženklo prasmės interpretacijos rodo, kad vartotojai neturi pakankamai žinių apie NKP ženklą. Tikėtina, kad žemas NKP ženklo suvokimo, žinomumo ir supratimo lygis galėtų paaiškinti, kodėl tik maža dalis respondentų (34,4 %) yra pirkę NKP ženklo produktus ir truputį didesnė dalis (44,9 %) abejojantys (nėra įsitikinę) ar pirkę.
2.1.4. Vartotojų elgsenos ketinimai siejasi su vartotojų teikiama svarba sveikumui ir sveikatingumui, kainos ir kokybės santykiui, lietuviškumui, kai produkto gamyboje naudojamos lietuviškos žaliavos ir gamyba Lietuvoje, bei aplinkos tausojimui.
2.2. Gamintojų apklausa, kurioje dalyvavo 195 respondentai: 76 ūkininkai, 75 gamintojai, 37 prekybininkai, 7 kita, parodė:
2.2.1. Dabartinė NKP kontroliuojama gamybos grandinė yra per ilga t.y. NKP sistemos reikalavimai iškelti per didelei gamybos proceso daliai, o NKP sistemai keliami reikalavimai per aukšti, valstybės teikiama finansinė parama NKP gamybos skatinimui ir NKP ženklo viešinimui nepakankama, NKP ženklas nesuteikia rinkoje konkurencinio pranašumo.
2.2.2. NKP ženklą iš dalies charakterizuoja požymiai kuriantys pridėtinę vertę ir aiškūs. Visų kitų požymių atveju respondentų atsakymai varijuoja tarp nuomonės neturėjimo ir nesutikimo iš dalies.
2.2.3. NKP sistemos veiksmingumo vertinimas priklauso nuo to, kiek gamintojas jau yra įsitraukęs į šią sistemą. NKP sistemoje nedalyvaujantys gamintojai, palyginti su jau esamais NKP gamintojais, linkę kritiškiau vertinti NKP keliamus reikalavimus, NKP ženklo viešinimo ir komunikacijos pakankamumą, pranašumą rinkoje.
2.2.4. Gamintojai išskyrė svarbiausius veiksnius, kurie teiktų/teikia pridėtinę vertę žemės ūkio ir/arba maisto produktų pirkėjui, jei produktai būtų/ar yra sertifikuoti NKP sistemoje: sveikumas, lietuviškumas, kai produkto gamyboje naudojamos lietuviškos žaliavos ir gamyba Lietuvoje, aplinkos tausojimas, bei populiarumas.
3. Atlikus sertifikavimo įstaigos kokybinio tyrimo analizę į nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą, nustatyta:
3.1. Dėl per didelio skaičiaus skirtingų sričių specialistų sudarančių kolegialius organus priimami sprendimai nėra efektyvūs ir informacijos sklaida tampa sudėtingu procesu. Darbas visuomeniniais pagrindais nesulaukia pakankamo įsitraukimo, kaip ir kuomet svarstomi siauros specializacijos klausimai, jie aktualūs tik tam asmeniui, kuris tą sritį atstovauja. Todėl teisės akto pakeitimai užtrunka ilgą laiką, dėl ko stringa savalaikis taisyklių tobulinimas, procesas yra neefektyvus ir biurokratiškas.
3.2. NKP sistemos didžioji dalis reikalavimų nesukuria pridėtinės vertės vartotojui ir neišskiria produkto iš įprastinių produktų esančių rinkoje.
3.3. Sertifikavimo sistemos schema nėra išgryninta, nes maišomi reikalavimai procesui su reikalavimais produktui. Taip pat reikalavimai nėra nuoseklūs, dalis jų santykinai brangiai ir sudėtingai kontroliuojami. Dažnai nėra aišku kokią realią naudą ir vertę jie suteikia produktui.
3.4. Didelė dalis reikalavimų yra techninio pobūdžio, todėl jų atitikčiai patvirtinti reikalingi laboratoriniai tyrimai yra brangūs, žaliavų trūkumas ir NKP sistemos kontroliuojama gamybos grandinė per ilga.
Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020-07-13 - 2020-11-10
Projekto koordinatorius: Kauno technologijos universitetas
Projekto partneriai: VšĮ “Sveikatai palankus”
