„Daugelis vis dar mano, kad politiniai sprendimai gali būti priimami tik nacionaliniame lygmenyje. Tačiau nė viena valstybė nebegali veikti atskirai, izoliavusi save nuo globalios aplinkos. Nacionalinės vyriausybės nebegali išpildyti žmonėms duotų pažadų“, – didžiausią Europos Sąjungos (ES) valdymo sektoriaus problemą įvardija ES studijų tyrėjas Casparas van den Bergas. Ekspertas iš Leideno universiteto (Nyderlandai) Kauno technologijos universitete Viešosios politikos ir administravimo institute (KTU VPAI) gruodį skaitė paskaitas.
Pasak C. Van den Bergo, žmonės ES valstybėse vis dar renka valdžią, tikėdamiesi to, ko ji negali suteikti. Vienintelis būdas to išvengti – domėtis politine sistema, kurios dalimi esame.
„Pagrindinė demokratinės valstybės piliečių užduotis yra stengtis patiems formuoti geresnės visuomenės, valstybės modelį“, – sako KTU viešėjęs ekspertas.
KTU studentams viešojo bei daugiapakopio valdymo tyrėjas skaitė paskaitą „Kintanti Europa: Nacionalinės biurokratijos pertvarka daugialypio valdymo sistemoje“, kurios metu supažindino su viešojo sektoriaus problemomis, jų sprendimo būdais ir iššūkiais, su kuriais ateityje teks susidurti būsimiems specialistams.
– Studentams kalbėjote apie daugialypio valdymo sistemą. Kas tai yra?, – paklausėme C. van den Bergo.
– Daugialypio valdymo sistema yra terminas, kurį naudojame norėdami apibūdinti šiuolaikinę valdymo sistemą Europoje. Joje bendradarbiauja skirtingi valdymo sektoriai – europinis, nacionalinis, regioninis ir vietinis. Tai – vadinamoji vertikalioji valdymo dimensija.
Idėja tokia, jog nei vienas iš šių valdžios lygmenų negali dirbti atskirai vienas be kito. Bendradarbiavimas yra būtinas norint pasiekti visiems naudingų rezultatų ir įvesti sistemingą demokratinę tvarką.
Egzistuoja ir horizontalioji valdymo dimensija. Ji reiškia, kad valstybiniai sektoriai nėra vieninteliai atsakingi už šalies valdymą. Juk turime privatų, verslo sektorius, piliečius ir asociacijas, ir jie visi prisideda prie valstybės valdymo ir įstatymų kūrimo.
Todėl, kai kalbame apie daugialypę valdymo sistemą, turime omenyje visą šitą bendrą kompleksą, susidedantį iš skirtingų institucijų ir skirtingų sektorių vaidmenų veikiančių išvien.
– Su kokias iššūkiais tenka susidurti norint šioms sistemoms sistemingai dirbti drauge?
– Iššūkių yra ne vienas. Kai prie valdymo prisiliečia tiek daug skirtingų sektorių, tampa sunku suderinti visiems palankias sąlygas. Vyriausybei labiausiai tinkamas valdymo modelis būtų toks, kuriame žmonės turi savo atstovus – parlamentą, ir valdančiuosius – vyriausybę – iš kurių ir susidėtų visa valdymo sistema.
Komunikacija tarp visuomenės balsų ir valdančiųjų yra daug skaidresnė, nei sistemoje, kur visi dirba bendrai ir išvien. Taip daug sunkiau įvertinti veikiančių institucijų atsakingumą ir teisėtumą. Šios priežastys lemia neretai išreiškiamą piliečių nepasitenkinimą ES demokratine valdymo sistema.
Dažnai žmonės mano, kad jų šalies problemos yra vienintelės tokios. Tačiau peržengę savo valstybės sieną galime pamatyti, jog visų šalių politinės problemos yra labai panašios ir kitur tikrai nėra geriau ar blogiau.
Norėjau akcentuoti faktą, kad, jeigu atsižvelgtume į tyrimus, palygintume valdymo sistemas, suprastume, jog, pavyzdžiui, Olandijos politika labai panaši į Suomijos ir Ispanijos. Būsimi specialistai turi matyti ir galvoti plačiau nei tik savo šalies ribose.
Taip pat KTU studentams norėjau pabrėžti, jog daug kas sako, kad su Europos Sąjungos integracija daugelis šalių artėja prie vieno viešojo administravo modelio. Manau, jog tai netiesa. Sutinku, skirtumai akivaizdžiai nykta ir mažėja, tačiau jų vis tiek yra. Individuali istorija, kultūra, politinė sistema skiria ES nares ir neleidžia joms supanašėti.
– Kodėl šiuolaikiniams studentams yra svarbu susipažinti su daugialype valdymo sistema? Ar galima teigi, kad būsimieji viešojo administravimo ekspertai jau dirbs su kitokiu valdymo modeliu?
– Valstybės tarnautojų kvalifikacija ir kompetencija gan greitai ir stipriai keičiasi. Jų darbo specifika sparčiai modernėja, o kartu darosi vis įdomesnė: reikia išmokti prisitaikyti ir dirbti vis sudėtingesnėje, kompleksinėje visuomenėje.
Būsimi specialistai turi mokėti vesti derybas su visuomeninėmis šalies organizacijomis, jie turi mokėti tinkamai atstovauti savo šalį Europos lygmenyje, darbuotojai turi būti pasiruošę reformoms ir privalo sugebėti jas kurti patys. Itin svarbu, kad studentai suprastų, jog norint gerai dirbti tokį darbą, reikia remtis ne tik esamais duomenimis, bet ir nuolatos patiems atlikti tyrimus, analizuoti.
– Kokios, jūsų nuomone, didžiausios viešojo administravimo problemos Europos Sąjungoje?
– Šiuo metu didžiausia problema yra ta, jog daugelis vis dar mano, kad politiniai sprendimai gali būti priimami tik nacionaliniame lygmenyje. Nė viena valstybė nebegali veikti atskirai, izoliavusi save nuo globalios aplinkos.
Realybėje kiekviena šalis yra priklausoma nuo Europos vyriausybės potvarkių, priklausoma nuo tarptautinės ekonominės situacijos ar nuo kitokių krašto vidaus reikalų limitų.
Dėl to vyriausybei dabar daug sunkiau dirbti. Žmonės, kurie renka valdžią, tikisi, kad ji pagerins esamą situaciją ir sumažins įvairias rizikas, tačiau nacionalinės vyriausybės nebegali išpildyti žmonėms skirtų pažadų.
Tai ir yra viena didžiausių viešojo administravimo problemų Europoje: žmonės renka valdžią tikėdamasi to, ko ji negali suteikti.
– Kaip būtų galima išspręsti šią problemą?
– Visų pirma, vyriausybė turėtų būti daug atviresnė dėl to, ką ji gali ir ko negali duoti savo rinkėjams. Piliečiams turėtų būti suteikiami daug realesni lūkesčiai, kad šie adekvačiai galėtų vertinti savo pasirinkimų padarinius ir galimybes.
Siūlyčiau ir patiems žmonėms pradėti daugiau domėtis politine sistema, kurios dalimi jie yra. Supratimas, jog daugelis kasdienių politinių sprendimų yra priimami Europos vyriausybės lygmenyje, padėtų pajusti didesnį pasitikėjimą valdžia ir mažesnį nepasitenkinimą esamą padėtimi.
Pagrindinė demokratinės valstybės piliečių užduotis ir yra kreipti daugiau dėmesio į savo pačių pareigas formuojant geresnės visuomenės, valstybės modelį.
– Valstybės tarnautojai dažnai vadinami darbuotojais, kurie neturi ambicijų ir tikslų. Esą, jiems svarbu tik stabilus atlyginimas, socialinės garantijos ir „šilta“ darbo vieta. Ką apie tai manote?
– Mano nuomone, tai – tik stereotipas, kuris itin plačiai paplitęs aplink visą pasaulį. Žinoma, sutinku su tuo, kad viešajame sektoriuje yra dalykų, kurie gali traukti tokius žmones, kuriuos apibūdinote anksčiau.
Kai aš žiūriu į ministerijas, matau daugybę labai ambicingų žmonių, kurie nori dirbti savo valstybės labui. Matau žmones, kurie nuolatos stengiasi tobulėti ir siekti vis aukštesnių tikslų. Yra ypač motyvuotų darbuotojų padaryti savo visuomenę geresne vieta gyventi.
Vyriausybė turėtų stengtis sukurti motyvacinę sistemą, kuri skatintų valstybės tarnautojus mylėti savo darbą. Pavyzdžiui: suteikti galimybes kilti karjeros laiptais, atitinkamai pagirti už nuopelnus ir pasiekimus. Jokia įstaiga nepritrauks pas save dirbti jaunų žmonių, jeigu nesuteiks galimybių tobulėti ir atsiskleisti.
