Vida Mačikėnaitė – Ambutavičienė yra KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė, gavusi MJJ fondo stipendiją ir po 12 metų Japonijos universitete grįžusi į Lietuvą. Ekspertės interesų sritis – Kinijos užsienio politika ir politinė sistema, Kinijos valstybės pajėgumo stiprinimo strategija, valstybės ir verslo įmonių santykiai.
Neseniai įvyko pirmieji kandidatų į JAV prezidentus Donaldo Trumpo ir Joe Bideno debatai. Pasaulio valstybėms kovojant su pandemija, vyraujant netikrumui dėl ekonominės situacijos, taip pat ir JAV-Kinijos santykiams per pastaruosius mėnesius pasiekus kone žemiausią tašką per kelis dešimtmečius, stebėtojai ne tik JAV, bet ir kitur laukė, kokias pozicijas kandidatai išsakys svarbiausiais klausimais.
Deja, pagrindinis dalykas, kurį didžioji dalis žiūrovų greičiausiai prisimins iš šių debatų – tai triukšmas, nepagarba pašnekovui ir kandidatų užgauliojimai vienas kitam, tarsi tobulas pavyzdys kaip nereikėtų kalbėti viešai.
Pajuokos objektas
Rinkimų kampanijos stebėtojams svarstant, kas galėtų laimėti lapkritį vyksiančius prezidento rinkimus, D. Trumpui svaičiojant, kad jis nepriimtų pralaimėjimo ir nesutiktų pasitraukti iš posto, kas, tikėtina, sukeltų konstitucinę krizę šalyje, kuri ilgai buvo laikoma demokratijos pavyzdžiu, JAV internetinis žurnalas Politico paskelbė savo verdiktą – „Kinija ką tik laimėjo pirmuosius JAV prezidentinius debatus“.
Jų pasidalinta momentinė ekrano kopija iš satyrinės Twitter paskyros „The Relevant Organs“ su Kinijos prezidento Xi Jinpino nuotrauka ir prierašu „Paaiškėjo 2020 m. JAV rinkiminių debatų laimėtojas“, vėliau publikuota ne viename naujienų portale, tik dar geriau iliustruoja kaip šie debatai ir, ko gero, pastarųjų metų JAV politika apskritai, vertinami platesniame kontekste.
Iššūkis vakarietiškam modeliui
Kinijos komunistų partija jau ne vienerius metus stengėsi įtikinti ne tik Kinijos, bet ir kitų šalių piliečius, kad Kinijos politinė sistema yra pranašesnė už Vakarų demokratijas. 2013 m. rudenį Kinijos socialiniuose tinkluose pasirodė filmukas, aiškinantis, kaip Kinijos vadovai pasiekia aukščiausio lygio postus per ilgus metus darbo žemesnio lygio institucijose, kur jie tarsi išbandomi, įgyja žinių ir tokiu būdu paruošiami valdyti visą šalį.
Tuo tarpu JAV ar Didžiojoje Britanijoje, anot vaizdo įrašo, tapti šalies vadovu reikia visiškai kitokių savybių ar resursų, kurie turi mažai ką bendro su to žmogaus kompetencija vadovauti valstybei. Tuomet užsienio spaudoje buvo spėliojama, kad šis filmukas buvo sukurtas ir išplatintas oficialios valdžios iniciatyva.
Šiandien Kinijai nereikia tiek investuoti, užtenka tik aptarti prezidentinius debatus, ką oficiali spauda mielai ir padarė, pristatydama juos kaip įsikūnijimą chaoso ir socialinės priešpriešos šalies viduje. Neabejotinai, debatams pasibaigus, jų įrašas buvo prieinamas ir Kinijoje, nors 2016 m. debatai buvo griežtai cenzūruojami šalies viduje.
Prieš septynerius metus sukurtas vaizdo įrašas buvo užbaigtas teiginiu, kad būdai išrinkti vadovus kiekvienoje valstybėje skiriasi, tačiau jie yra veiksmingi tol, kol piliečiai yra patenkinti, o valstybė vystosi. Šiandien demokratijos kritikai jau galėtų galvoti apie jo tęsinį-antrąją dalį, kuriai, deja, neabejotinai galėtų būti naudojamos pirmųjų debatų įrašo akimirkos.
Menkėjantis demokratijos įvaizdis
Net ir Vakarų naujienų agentūros apibūdino debatus kaip dovaną demokratijos kritikams. Visgi tai nėra vieno vakaro įvykis, ir pasekmės taip pat bus daug gilesnės. Jau kurį laiką kalbama apie tai, kad liberali pasaulio tvarka, dešimtmečiais ginta ir atstovauta JAV, taip pat ir kitų Vakarų valstybių, griūva.
Ši liberali pasaulio tvarka pagrįsta rinkos ekonomika ir demokratinėmis vertybėmis – tai, kas bent jau nuo Šaltojo karo pabaigos buvo priimama kaip neginčijamos vertybės. Vakarai, bet visų pirma JAV, su savo demokratija, laisva rinkos ekonomika, buvo tarsi pavyzdys, siekiamybė, teisingos politinės santvarkos etalonas. Tokiame kontekste atrodė lyg ir natūralu, kad JAV dominuoja tarptautinėje arenoje, kad tokioje santvarkoje įkurtos vakarietiškos finansų institucijos išties rodo vienintelį kelią gerovės link.
Šioje sistemoje JAV buvo ir moralinis autoritetas, ir ekonominės gerovės pavyzdys. Sparčiai auganti Kinijos ekonomika pamažu užtraukė šešėlį ant anksčiau net nekvestionuojamo vakarietiško ekonominio vystymosi modelio, mažiau išsivysčiusiose šalyse Afrikoje ir kitur buvo pradėta kalbėti apie tai, kad galbūt Vakarų valstybių kelias į ekonominį augimą per demokratiją nėra vienintelis.
Tačiau net ir tada, kai per 2008 m. pasaulinę finansų krizę Vakarų valstybės kurpė ekonomikos gaivinimo planus, o Kinija ją išgyveno menkai tenukentėjusi, dar atrodė, kad JAV vis vien išlaiko nepajudinamą moralinį autoritetą, net jei vakarietiškas rinkos ekonomikos modelis nėra vienintelis kelias į ekonomikos augimą.
Stebint pirmuosius prezidentinius debatus, nejučia kyla klausimas, kiek šiandien tas moralinis JAV autoritetas dar svarbus akyse visuomenių, kurios anksčiau matė Vakarus kaip kelrodį, o pastaraisiais metais yra vis dažniau atakuojamos Kinijos „minkštosios galios“ ir milžiniškų investicijų.
