Žiniasklaidoje pasirodžius pranešimams apie Rusijos povandeninio laivo gabenamą branduolinį ginklą, Ukraina prašo skubos tvarka prisijungti prie NATO. Rugsėjo 30 d. pasirašytas Ukrainos nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos sprendimas oficialiai nutraukia derybas su Rusija bei žengia pirmuosius žingsnius aljanso narystės link. KTU politologas, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) dekanas dr. Ainius Lašas įsitikinęs – narystės tikėtis artimiausiu metu nereikėtų.
Anot A. Lašo, Ukrainos prisijungimas prie NATO karo įkarštyje yra sunkiai įsivaizduojamas, mat branduolinei grėsmei stiprėjant, Vakarų šalys nėra pasiryžusios siųsti savo karių į karą su Rusija.
„Trumpuoju laikotarpiu – per artimiausius metus ar dvejus – tokia tikimybė yra labai maža. NATO narystė reikštų tiesioginę Vakarų šalių karinę konfrontaciją su Rusija. Nemaža dalis NATO valstybių neparemtų tokio scenarijaus, nes jau net ir šiuo metu matome, kad kai kurios iš jų gana atsargiai tiekia karinę pagalbą Kijevui“, – teigia specialistas.
Ukraina NATO nare galėtu tapti tik visoms aljanso narėms pritarus šiam sprendimui, tačiau iki šiol palaikymą išreiškė mažiau nei trečdalis jų – Čekija, Estija, Juodkalnija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Šiaurės Makedonija.
„Prisijungimo nepalaikytų ir tokios šalys kaip Turkija ir ypač Vengrija, kurios bando žaisti dvigubą žaidimą ir palaikyti sau naudingus ryšius su Kremliumi. Kadangi su naryste susiję sprendimai NATO aljanse yra priimami konsensuso būdu, tikėtina, jog jos pasinaudotų savo veto teise ir bandytų blokuoti Ukrainos narystę. Jau dabar matome, jog abi šalys „tempia gumą“ dėl Suomijos ir Švedijos narystės prašymų“, – sako KTU SHMMF dekanas.
Tačiau Ukrainos tapimo NATO nare galimybės atmesti nereikėtų – vykstantis karas stiprina šalies ryšius su aljanso narėmis, o devynių valstybių išreikšta pagalba padeda sutvirtinti Ukrainos sąjungininkų užnugarį, kuris ateityje gali reikšti sklandesnį kelią narystės link.
„Kiekvieną dabartinio karo dieną Ukraina vis labiau susisaisto su NATO aljanso šalimis: jos kariuomenė naudoja NATO ginkluotę, jos kariai yra apmokomi NATO šalyse. Ukraina kasdien naudojasi NATO žvalgybine ir ekspertine informacija, vykdydama karinius veiksmus. Taigi, Ukraina jau integruojasi į NATO ir ta integracija, pasibaigus karui, galėtų įgauti ir formalios narystės formą. Kuo skaudžiau Rusija pralaimės šiame kare, tuo mažiau ji galės pasipriešinti tokios narystės perspektyvai“, – vertina A. Lašas.
Vienas iš punktų, kuriuos turi atitikti šalis, siekianti prisijungti prie aljanso, yra etninių ar išorinių teritorinių ginčų arba vidaus jurisdikcijos ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis pagal ESBO principus. Tačiau A. Lašas teigia, jog tai – nėra lemiantis veiksnys.
„Savo laiku šia nuostata bandė pasinaudoti Rusija, vengdama pasirašyti sienos sutartis su Latvija ir Estija ir tokiu būdu pristabdyti jų žygį į NATO. Bet tai nesuveikė – mūsų šiaurinės kaimynės visgi tapo NATO narėmis. Akivaizdu, kad tokio tipo manipuliacijos nesuveiktų, bet tuo pačiu būtų naivu tikėtis Ukrainos narystės dabar“, – teigia KTU SHMMF dekanas.
Pasak NATO dokumentų, Europos šalys, norinčios prisijungti prie NATO, iš pradžių skatinamos informuoti apie valstybės siekius ir vykdomas reformas. Nurodoma, jog vėliau kandidatės turėtų atidžiai sekti numatytą veiksmų planą, gerbti Šiaurės Atlanto sutarties vertybes ir Vašingtono sutarties nutarimus, tačiau konkretūs kriterijai nėra skelbiami.
„NATO narystės sąlygos nėra taip smulkiai ir išsamiai detalizuotos kaip ES narystės sąlygos – tai yra politinis procesas, todėl jis daug lankstesnis. Tai pastebima Suomijos ir Švedijos narystės prašymų atvejais, kai stojimo procesas yra sutrumpinamas iki minimumo. Iš principo, tas pats galėtų atsitikti ir su Ukraina, bet tam reiktų visų narių sutarimo, kurio šiuo metu nėra. Iš kitos pusės, Suomijos ir Švedijos šalių kariuomenės jau senokai bendradarbiauja su NATO ir todėl jų narystė nekelia didesnių suderinamumo problemų. Po šio karo panašioje situacijoje bus ir Ukraina, bet daug ką lems pati karo baigtis“, – sako A. Lašas.
Eksperto teigimu, svarbu suprasti, jog šalis agresorė net ir pralaimėjimo atveju savo priešiškumo nepakeis: „Netgi pripažindama savo pralaimėjimą, Rusija visomis jėgomis bandys išsireikalauti iš Vakarų šalių bent jau formalaus Ukrainos neutralumo“.
Praėjusią savaitę žiniasklaidoje pasirodė naujienos apie NATO žvalgybos stebimą Rusijos povandeninį laivą „Belgorod“ bei jo galimus veiksmus. Ilgiausias Rusijos ginkluotėje karinis laivas, nešantis brandualinę galvutę turinčią supertorpedą „Poseidon“, patvirtino viešojoje erdvėje ilgą laiką sklandančias teorijas apie branduolinio karo grėsmės tikimybę. A Lašo nuomone, šiam pavojui pasitvirtinus NATO atsakas priklausytų nuo panaudoto ginklo.
„Atsako mastas priklausytų nuo Rusijos pasirinktų veiksmų pobūdžio. Rusija gali rinktis tarp taktinio, mažesnio galingumo, ir strateginio, didesnio galingumo, branduolinio ginklo panaudojimo. Nemanau, kad Rusija ryžtųsi naudoti strateginį branduolinį ginklą, nes tai iššauktų maksimalų atsaką iš Vakarų – čia jau tiesiog nebūtų pasirinkimo. Tuo tarpu taktinis strateginis ginklas yra labiau tikėtinas ir tokiu atveju sunkiau prognozuoti NATO aljanso reakciją“, – sako KTU SHMMF dekanas.
KTU politologo teigimu, „akis už akį“ principas greičiausiai nebūtų pasirinktas siekiant išvengti skaudžių padarinių ne tik šalims, įsitraukusioms į atsaką, bet ir visam pasauliui.
„Manau, kad galėtų kilti ginčai pačiame NATO dėl tinkamo atsako, bet tokiu atveju JAV kartu su Jungtine Karalyste gali reaguoti ir atskirai. Juk būtent šios dvi šalys 1994 m. pasirašė Budapešto memorandumą,
kuriame įsipareigojo tapti Ukrainos saugumo garantais. Visgi, manyčiau, kad Vakarų šalys rinktųsi konvencinį, o ne branduolinį karinį atsaką, nes pastarasis galėtų iššaukti sunkiai kontroliuojamus, negrįžtamus procesus“, – primena jis.
