Balandžio pradžioje viešojoje erdvėje pasklido oficiali žinia – Baltarusijoje jau startavo Astravo atominės elektrinės (AE) paleidimo paruošiamieji darbai. Inžinieriai pradėjo pirmojo energinio bloko įvedimo į eksploataciją programą, antrąjį jėgainės reaktorių planuojama paleisti kitais metais. Ar lietuviai jaučiasi saugūs, kai jėgainė kyla lyg ant mielių, nors nutolusi vos 20 km nuo Lietuvos sienos? Daugybę aistrų Lietuvos politinėje arenoje ir viešajame gyvenime keliantis klausimas paskatino Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkus ištirti paprastų Lietuvos gyventojų nuomonę šiuo klausimu.
65,5 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad Astravo elektrinė kelia grėsmę mūsų šaliai – tokią lietuvių nuomonę parodė KTU mokslininkų inicijuotas tyrimas.
KTU mokslo grupės „Pilietinė visuomenė ir darnus vystymasis“ iniciatyva dar praėjusių metų rudenį buvo atlikta reprezentatyvi apklausa, kurioje dalyvavo 1029 respondentai iš Marijampolės, Alytaus, Telšių, Tauragės, Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio, Kauno, Vilniaus ir Utenos apskričių.
„Kad grėsmės nėra, mano tik 12,3 proc. gyventojų“, – pabrėžia apklausos rezultatus komentavusi KTU mokslininkė, sociologė Aistė Balžekienė.
Pasak KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentės, tyrimas reprezentuoja aiškią tendenciją – Lietuvos gyventojų nuostata, kad Astravo AE kelia grėsmę, yra gana vieninga.
„Tyrime nebuvo reikšmingų skirtumų, vertinant lyties atžvilgiu. Astravo AE grėsmę panašiai patvirtino ir vyrai, ir moterys. Taip pat neišryškėjo nuomonės skirtumų pagal gyventojų amžių“, – teigia A. Balžekienė.
Pasak apklausos iniciatorių, gauti rezultatai parodė galimą tendenciją – egzistuoja kai kurie gyventojų nuomonės skirtumai lyginant pagal Lietuvos apskritis. Respondentams iš Marijampolės, Alytaus ir Telšių, grėsmė atrodo kiek didesnė, nei Utenos, Vilniaus ar Kauno apskričių gyventojams.
Tyrimai rodo, kad grėsmių suvokimas gali priklausyti nuo to, kokiu atstumu žmonės gyvena nuo pavojingų objektų, ypač tai būdinga atominėms elektrinėms. „Tačiau panašu, kad Lietuvoje tokia tendencija neišryškėjo“, – komentuoja A. Balžekienė.
Vienaip galvojama, kitaip gaunama?
KTU tyrimas taip pat parodė, kad lietuviai itin atsargiai vertina atominės elektrinės galimybes, nepriklausomai nuo jos geografinės vietos. Daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų – 59,2 proc. – nemano, kad pačiai Lietuvai reikėtų turėti savo atominę elektrinę.
„Tvirtą įsitikinimą, kad labai nepritartų atominės elektrinės buvimui Lietuvoje turi 27,7 proc. gyventojų“, – patikslina A. Balžekienė.
Ji atkreipia dėmesį į kitą aspektą – net ketvirtadalis, 25 proc., apklausoje dalyvavusių respondentų laikosi neutralios pozicijos atominės elektrinės atžvilgiu. Tuo tarpu atominės elektrinės šalininkų gretos – dar menkesnės. Tvirtą pritarimą, kad Lietuvai vis dėlto reikėtų turėti savo atominę elektrinę, „Baltijos tyrimų“ vykdytoje apklausoje išreiškė tik 3,4 proc. gyventojų. Vėlgi vyrų ir moterų požiūriai šiuo klausimu reikšmingai nesiskiria.
A. Balžekienė pastebi: „Lietuva tampa tarsi situacijos įkaite – atsisakiusi savo teritorijoje statyti atominę elektrinę, turėsime atominę elektrinę vos už 50 km nuo sostinės. Verta priminti, kad Astravo AE evakuacijos planas, kurį 2018 m. spalį patvirtino Lietuvos vyriausybė, apima 30 km, spindulį, o 100 km spinduliu nuo elektrinės yra numatoma prevencinė apsaugos zona“.
Tyrimo metu respondentų taip pat buvo teirautasi: kurie iš energijos šaltinių, gyventojų nuomone, turėtų būti pagrindiniai Lietuvos energijos gavimui?
„Respondentai mano, kad turėtume teikti prioritetą kitiems energijos gavybos būdams“, – pabrėžia KTU docentė ir pažeria skaičius. Pasirodo, 6 iš 10 Lietuvos gyventojų pirmenybę teiktų atsinaujinantiems energijos gavybos šaltiniams. Energijos gavimui iš vėjo ir saulės pritarimą išreiškė atitinkamai 60,52 ir 59 proc. apklausos dalyvių.
Branduolinės energijos šaltinį kaip vieną prioritetinių įvardijo tik 6,44 proc. apklaustųjų. Mažiausiai gyventojų paramos sulauktų energijos gavybos būdas iš skalūnų dujų ir anglies – tam atitinkamai pritaria tik 5,5 proc. ir 4 proc. respondentų.
Tačiau A.Balžekienė akcentuoja, kad realybė gerokai skiriasi nuo gyventojų lūkesčių. Atsinaujinantys energijos šaltiniai bendrame Lietuvos energijos balanse 2017 m. sudarė tik 25,8 proc. visos gautos energijos, elektros sektoriuje rodiklis dar mažesnis – tik 18,25 proc. Tokius duomenis pateikia LR Energetikos ministerija ir Statistikos departamentas
„Iš jų, didžioji dalis tenka kietajam biokurui, kuris sudaro 80,6 proc.“, – sako mokslininkė, akcentuodama, kad tik 7,5 proc. bei 0,4 proc. iš viso atsinaujinančių šaltinių balanso tenka atitinkamai vėjo energijai ir saulės energijai.
A. Balžekienė įžvelgia neatitikimą tarp gyventojų nuostatų ir energetikos politikos Lietuvoje: viena vertus, tarp Lietuvos gyventojų vyrauja parama atsinaujinančios energijos šaltiniams kaip pagrindinei energijos gavybos priemonei Lietuvoje, kita vertus, realus jų balansas – ypač vėjo ir saulės – yra per menkas.
KTU mokslininkai apklausą inicijavo vykdydami Lietuvos mokslo tarybos projektą „Socialinis klimato kaitos suvokimas: Lietuvos atvejis tarptautinėje Europos lyginamojoje perspektyvoje“. 2019 m. vykdomi kiti tyrimų etapai: šiuo metu yra atliekamas žiniasklaidos monitoringas, taip pat fokusuotos grupinės diskusijos su įvairiomis gyventojų grupėmis, politikos formuotojais, nevyriausybinių organizacijų atstovais.
