Dr. Giedrius Žvaliauskas, Kauno technologijos universiteto (KTU) VPAI mokslo darbuotojas
Spalio mėnesį kilusi ir visame pasaulyje garsiai nuvilnijusi #MeToo banga atkreipė dėmesį į seksualinio priekabiavimo problemą. Tačiau priekabiavimas gali turėti ir daugiau veidų, kaip patyčios, fizinis ir psichologinis smurtas bei kitos formos. Ar dažnai pasitaiko atvejų, kai dirbantieji susiduria su priekabiavimu darbo vietoje? Kiek šis reiškinys paplitęs Lietuvoje?
Darbas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių aktyvių darbo rinkos dalyvių gyvenimo kokybę. Jis ne tik užtikrina stabilias pajamas, leidžia realizuoti idėjas, bet ir lemia tiek asmeninį tobulėjimą, tiek visuomenės progresą. Tačiau egzistuoja ir tamsioji su darbu susijusi pusė, kai darbinės situacijos pobūdis gali virsti nepasitenkinimo gyvenimu šaltiniu, kai, pavyzdžiui, užgriūva per dideli krūviai ar darbovietėje įsitvyro neigiamas psichologinis klimatas.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo iniciatyva 2015 m. pabaigoje atliktas tyrimas, siekiant įvertinti, kaip dažnai dirbantieji susiduria su priekabiavimu. Jo metu buvo aiškinamasi, kiek Lietuvos gyventojų per pastaruosius penkerius metus patyrė priekabiavimą darbo vietoje iš savo viršininkų ar bendradarbių, pavyzdžiui, ar patyrė patyčias, fizinį ar psichologinį smurtą.
Šis klausimas buvo keliamas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose 36-iose pasaulio šalyse, kurios dalyvavo Tarptautinėje socialinio tyrimo programoje, todėl remiantis gautais rezultatais priekabiavimą darbo vietoje galima įvertinti ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Lietuva patenka į šalių grupę, kurioje priekabiavimas iš viršininkų ar bendradarbių yra mažai paplitęs. Mūsų šalyje su priekabiavimu darbovietėse susiduriama santykinai rečiau (7,2%) nei, pavyzdžiui, kaimyninėse Latvijoje (10,4%), Lenkijoje (11,3%) ar Estijoje (13,8%).
Pati blogiausia situacija, remiantis apklausos rezultatais, yra už pusiaujo, Pietų pusrutulio šalyse – Australijoje (32,1%) ir Naujojoje Zelandijoje (29,9%), kuriose vos ne trečdalis gyventojų nurodė, kad darbe per paskutinius penkerius metus jiems teko susidurti su šia problema.
Galima teigti, kad priekabiavimo atvejai yra santykinai dažniau įvardijami senosiose demokratijose. Tai būtų galima paaiškinti keliant prielaidą, kad Lietuvoje, kaip neretai ir kitose naujosiose demokratijose vyraujanti priekabiavimo samprata „neatkoduoja“ grėsmingų situacijų, kaip vertų dėmesio.
Tai, ko mes nepastebime, arba tiesiog į ką (ne)sąmoningai nekreipiame dėmesio, senųjų demokratijų gyventojai laiko akivaizdžiu nusižengimu, nes jų pakantumo laipsnis, ko gero, yra gerokai mažesnis, kuomet darbe susiduriama su įvairiomis priekabiavimo formomis.
