Nors daugumai KTU studentų tikriausiai pažįstamas kaip filosofas, profesorius savęs su viena disciplina nesieja: moksliniai interesai apima filosofiją, sociologiją, medijų tyrimus, technologijas, tačiau vienas svarbiausių veiklos aspektų jam – tarpdiscipliniškumas. Kategorijų atsisakymas atsispindi ir kultūrinėse Šarūno patirtyse. Studijos Niujorke, Londone, Damaske, laikas Indijoje, pasak jo, suformavo kritinį mąstymą bei padėjo kitaip pažvelgti į kultūrą ir neapibrėžti jos kaip „sava“ ar „kita“. Kritinį mąstymą profesorius stengiasi diegti ir studentams, kalbėdamas apie technologinę pažangą ir įvairius XXI amžiaus iššūkius.
Apsigynėte politikos mokslų disertaciją, bet Jūsų mokslinių interesų laukas – platus: apima filosofiją, medijas, sociologiją ir kt. Kuo šių sričių sąveika vertinga praktikoje?
Vienas svarbiausių mano profesinės veiklos aspektų – tarpdiscipliniškumas. Aš niekada savęs nesiejau su konkrečia disciplina. Mano sąsajos su jomis, sakyčiau, yra daugiau formalios. Atsimenu, kaip bakalauro studijų laikais man buvo viskas įdomu: aš rinkdavausi įvairius modulius iš pačių įvairiausių disciplinų. Tai labai praplečia akiratį, ko, deja, negali patirti tik vienoje disciplinoje susikoncentravęs žmogus. Toks neprisirišimas prie disciplinos vėliau man, kaip mokslininkui, atvėrė labai plačias galimybes priartėti prie tyrimų objekto iš netikėtų pusių, padėjo pažvelgti į jį kitaip. Kiekviena disciplina mokslininkui suteikia tam tikrą „įrankių dėžutę” problemoms spręsti, o tai mes vadiname tyrimo metodais. Tačiau kiekvienoje disciplinoje tų įrankių skaičius yra ribotas. Tarpdisciplininis tyrėjas savo dėžutėje turi žymiai didesnį kiekį įrankių, geba lengviau ir laisviau improvizuoti, keisti įrankius pagal poreikį. Manau, kad, norint suvokti bei analizuoti šiuolaikinio pasaulio, ypač XXI amžiaus, problemas, tarpdiscipliniškumas – esminis raktažodis.
Jums teko pabuvoti įvairiuose pasaulio kraštuose, bet, atrodo, daugiausia dėmesio savo mokslinėje praktikoje skiriate Indijai. Kodėl būtent ši šalis? Kuo ji Jus patraukė? Nuo ko prasidėjo pažintis su Indijos kultūra? Mokate hindi ir bengalų kalbas. Kodėl nusprendėte mokytis šių kalbų?
Indija sudomino studijuojant universitete, Londone, tačiau ir iki tol daugiausiai domėjausi Artimaisiais Rytais. Susidomėjimą šiuolaikine Indija siečiau su profesoriaus, kurio paskaitos bei mokslinė veikla patraukė, įtaka. Viskas prasidėjo nuo to. Tuo metu visa tai buvo įdomu, negalvojau, kad tai gali tapti profesinės veiklos ašimi. Vėliau sekė išvykos į Indiją, daktaro disertacija, kuria nagrinėjau nacionalizmo reprezentacijas Indijos kine. Tyrimų, kuriuos daugiausia po doktorantūros atlikau Indijoje, kulminacija – monografija apie Indijos kino transformacijas XXI a., kurią išleido Oksfordo universiteto leidykla. Kalbų studijos buvo ir yra integrali Indijos (ar bet kokios kitos šalies, ar regiono) studijų dalis: kalba „atrakina“ šalies kultūrą, padeda dar geriau ją pažinti. Indija jau tapo mano namais.
Ne kartą esate pabrėžęs, kaip svarbu pabandyti suprasti, pažinti, priimti kitas kultūras. Kas Jums padeda tai padaryti? Ar žvilgsnis į tos šalies kalbą, meno kūrinius ir literatūrą, ar visgi – kiti dalykai ir praktikos?
Taip, visi šie dalykai gali padėti praplėsti akiratį, ir tai bus pirmasis žingsnis tolerancijos bei supratimo link. Asmeniškai man, literatūra ir kinas buvo tas svarbiausias pirmas žingsnis. Aš į kitas kultūras žvelgiu be išankstinių nuostatų, mėginu suprasti dominuojančius stereotipus, jų istoriją, gebančią paaiškinti, kodėl jie atsiranda. Tačiau tai yra teorija, o vien teorija nepadės. Kaip Jūs taikliai ir pastebėjote, ir praktika – itin svarbi. Man padėjo tai, kad studijų laikais gyvenau Londone bei Niujorke, kur daugiakultūrinė įvairovė – be galo plati. Yra tekę studijuoti ir Damasko universitete, Sirijoje. Per pastaruosius dvidešimt metų labai daug laiko praleidau Indijoje. Manau, visa ši patirtis ir padėjo suformuoti poziciją, dėl kurios aš „kitos“ kultūros nesuvokiu kaip „kitos“, o taip pat ir nesistengiu griežtai apibrėžti „savo“ kultūros. Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje šito padaryti ir neįmanoma. Tačiau, jei ne studijos ir praktinės patirties integravimas, tai padaryti būtų labai sunku. Šios patirtys tapo pamatu knygos, kurios sudarytoju esu, ir kurią išleido Brill leidykla Olandijoje.
Esate medijų tyrėjas, bet, pavyzdžiui, skaitmenizaciją vertinate kritiškai. Kaip pavyksta išlaikyti adekvatų santykį: stebint ir žinant naujausias tendencijas, ne tik tinkamai įvertinti technologinę pažangą, bet kartu ir išlaikyti atstumą?
Technologijos savaime nėra nei geros, nei blogos. Problema slypi korporacijose, kurios kuria technologijas bei kurios ir labai dažnai naudojasi žmogiškosiomis silpnybėmis, kad įtikintų žmones tam tikrų produktų vartojimu. Šis žinojimas ir padeda adekvačiai vertinti skaitmenizaciją. Sakykime, aš suvokiu, kad socialinių tinklų konstrukcija skatina priklausomybę, negatyvius elgsenos pokyčius. Taip pat įvairios platformos renka duomenis apie vartotojus. Tokias medijas vartoju saikingai ir atsakingai, nes suprantu, kaip jos veikia.
Kalbėdamas apie išmaniąsias medijų platformas, esate sakęs, kad jų tikslas – padaryti gyvenimą patogesnį. Kaip vertinate šį pri(si)taikymo aspektą platesniame kontekste? Pavyzdžiui, ar siekiate, kad Jūsų dėstomi dalykai studentams būtų patogūs, suteiktų žinių kitus dalykus paversti patogesniais? Ar, priešingai, siekiate, kad Jūsų suteikiamos žinios skatintų kuo kritiškiau vertinti šiuolaikinį pasaulį ir neieškoti patogumo?
Be abejo, pastarajame Jūsų teiginyje daug tiesos, tačiau tik iš dalies. Mano tikslas – skatinti kritišką mąstymą, skatinti nesikliauti idėja, kad technologinė pažanga yra vien tik pozityvus, žmogui padedantis fenomenas. Tai yra idėja, kurią, viena vertus, propaguoja technologijas kuriančios įmonės, kita vertus, tai yra žymiai platesnio modernybės ir technologinės pažangos diskurso dalis. Tačiau, dar nuo XVIII-XIX amžių sandūros, įvairūs intelektualai, kaip, pavyzdžiui, Mary Shelley, romano „Frankenšteinas” autorė, atkreipia dėmesį į potencialiai per didelį mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą technologijomis. Dėl to, užuot patekę į utopiją, į kurią atvesti turėtų technologinė pažanga, mes pateksime į distopiją. Iš dalies, distopijoje mes jau ir esame atsidūrę, tačiau tik iš dalies, vadinasi, mums dar yra vilties ištrūkti. Tos distopijos apraiškos gali būti įvairios: tai ir pripratimas prie socialinių tinklų, ir mūsų duomenų rinkimas bei naudojimas įvairiais tikslais (prisiminkite 2016 m. JAV prezidento rinkimus bei sekusį Cambridge Analytica skandalą), ir įvairūs kultūriniai burbulai, į kuriuos mus „patalpina“ ir socialinių medijų algoritmai, ir Chat GPT, ir t.t. Taip, technologijos daro mūsų gyvenimą patogesnį, tačiau ar kaina, kurią mokame už patogumą, nėra per didelė? Atsakymas, žinoma, nėra technologijų ar patogumo atsisakymas. Tokiu atveju man nereiktų tiek daug kalbėti šia tema, o ir mūsų studijų programa „Skaitmeninė kultūra“ būtų nereikalinga. Kritinis mąstymas ugdo sąmoningumą, kuris padės ateityje kurti technologijas, kurios nebus nukreiptos prieš žmogų. Tai yra svarbiausias dalykas. Kritinės sąmonės ugdymas dažnai gali būti ir nemalonus procesas, kadangi reikia atsisukti į save, analizuoti savo paties išankstines nuostatas ir jas, kaip ir savo mąstymą bei veiksmus, įvertinti kritiškai. Bet, manau, rezultatas to yra vertas. Su kolegomis pamėginome būtent šias problemas ir panagrinėti Indijos kontekste, žvelgiant į kiną bei turinio platformas. Rezultatas – su kolegomis sudaryta knyga, kurią pernai išleido Palgrave Macmillan leidykla.
Ar per pastaruosius metus ką atradote, kuo galėtumėte pasidalinti su studentais ir kolegomis, pavyzdžiui, knyga, filmais ir kt.?
Skaitau tikrai nemažai ir filmų žiūriu daug. Deja, grožinei literatūrai beveik nelieka laiko, nors ir „kolekcionuoju“ mėgstamų rašytojų knygas, kurias skaitysiu ateityje. Kalbant apie negrožinę literatūrą, išskirčiau bengalų rašytojo Amitav Ghosh knygą Smoke and Ashes: A Writer‘s Journey Through Opium’s Hidden Histories. Galbūt ir ne visiems bus įdomu, bet kolonijinė istorija, ypač rytinės Indijos, Bengalijos, yra didelis mano pomėgis, o ši knyga būtent ir yra apie tai. Na, o kalbant apie filmus, ilgai pagalvojęs išskirčiau jų keletą. Pavyzdžiui, bengalų režisieriaus Anik Datta filmą Aparajito – tai yra biografinis filmas apie žymų bengalų režisierių Satyajit Ray ir vieno konkretaus jo filmo kūrimo procesą, ir Butano režisieriaus Pawo Choyning Dorji darbą Lunana. Tai unikalus filmas iš unikalios šalies, į kurią aš nuolat mėgstu sugrįžti.
Ar turite kokį seniai planuotą, bet dar neįgyvendintą siekį, svajonę? Galbūt galite pasidalinti?
Pažiūrėti naujausią, neseniai pasirodžiusį Pawo Choyning Dorji filmą The Monk and the Gun (juokiasi). Nėra seniai planuotas, tačiau kol kas dar neįgyvendintas siekis.
Be ko negalėtumėte įsivaizduoti savo laisvalaikio?
Laisvalaikiu laiką leidžiu šiaurės Bengalijoje, Himalajų papėdėje, kur per kiekvienas atostogas stengiuosi nuvykti.
Su kitais KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytojais susipažinti galite čia: shmmf.ktu.edu/destytojai
