Po pažinties su Marija de Potestad sunku nustoti šypsotis, nes ši Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytoja pasižymi ypatingu pozityvumu, charizma ir užkrečiančia energija. Kilusi iš Ispanijos, bet Lietuvoje jau praleidusi 22 metus, mokslininkė puikiai kalba lietuviškai. Dėsto Ispanų kalbos ir Nevyriausybinių organizacijų viešojo valdymo sistemoje dalykus. Nors didžiąją dalį jos laiko užima būtent dėstymas ir moksliniai tyrimai, Marija labai mėgsta ir sportuoti – žaidžia skvošą ir krepšinį.
Ar galite trumpai papasakoti apie save?
Esu iš Pamplonos miesto, Ispanijos. Šis miestas žinomas tuo, kad ten kasmet vyksta San Fermín šventė, kurioje dalyvauja žmonės iš viso pasaulio. Esu studijavusi Teisę Navaros Universitete (Ispanijoje), vėliau Teisės ir valdymo magistro programą Mykolo Romerio universitete. O Kauno technologijos universitete studijavau antrą magistro programą – Strateginę lyderystę. Šiuo metu dėstau du modulius: Ispanų kalbą bei Nevyriausybines organizacijas viešojo valdymo sistemoje. Nemažai laiko skiriu ir mokslinei veiklai, esu parašiusi dvi ispanų kalbos metodines priemones. Mano tyrimai susiję su užsieniečių lingvistinės integracijos iššūkiais ir patiritimis bei patirtinio mokymosi strategijomis užsienio kalbų mokymuisi. Šiuo metu taip pat dirbu vertėja Raudonajame Kryžiuje.
Gimėte ir užaugote Ispanijoje. Kaip atsitiko, kad atsidūrėte Lietuvoje ir čia pasilikote gyventi?
Net pačiai sunku patikėti, bet Lietuvoje gyvenu jau nuo 2001 m. Pabaigusi bakalauro studijas Ispanijoje, važiavau dviem metams į Italiją, kur lankiau kursus, papildančius mano studijų metu įgytas žinias. Būdama Italijoje susipažinau su viena mergina, kuri tuo metu gyveno Lietuvoje. Ji pakvietė mane atvažiuoti į Lietuvą pasavanoriauti. Nusprendžiau priimti iššūkį. Toliau viskas vyko po truputį: Lietuvoje įstojau į magistrą, radau darbą ir taip nusprendžiau dar metus laiko likti ir gyventi šioje šalyje, paskui dar vienus metus, ir taip praėjo daugiau nei dvidešimt metų… Lietuvos žmonės man padarė didžiulį įspūdį, ypač jų vieningas ir nuoseklus kelias siekiant Lietuvos laisvės. Būtent dėl to ir nusprendžiau, kad palaikysiu šią tautą ir būsiu šalia.
Su kokiais iššūkiais teko susidurti Lietuvoje? Kokių panašumų pastebėjote tarp Lietuvos ir Ispanijos kultūrų ir žmonių?
Susidūriau su nemažai iššūkių čia, Lietuvoje, bet kai yra daug meilės šaliai, galima tas kliūtis įveikti. Pirma kliūtis buvo kalba. Mes, ispanai, labai mėgstame bendrauti, pasakyti savo nuomonę ir būdavo tikrai sunku, kai tau pačiam neišeina greitai išreikšti savo emocijų dėl kalbos nežinojimo. Taip pat reikėjo laiko, kad prisitaikyčiau prie kitokios kultūros. Ir žinoma, susidūriau su saulės trūkumu. Man nesunku pernešti šaltį, tačiau ypač sunku kai būna tamsu. Aš pati esu iš Ispanijos šiaurės, tad radau daug panašumų tarp Lietuvos ir mano regiono žmonių. Pas mus klimatas irgi būna šiek tiek šaltesnis. Dėl klimato įtakos Ispanijos šiaurėje gyvenantys žmonės yra uždaresni, ramesni, nemėgstantys per daug kalbėti. Ir, kad ir kaip keista būtų, mes, šiauriečiai, taip pat kaip ir jūs, mėgstame būti punktualūs.
Puikiai kalbate lietuviškai. Kaip greitai išmokote mūsų kalbą?
Pradžioje, du metus lankiau lietuvių kalbos kursus, skirtus užsieniečiams. Pirmus metus lankiau visus modulius, o antrus metus lankiau tik gramatiką. Paskui, nusprendžiau studijuoti magistro programą lietuviškai, ir tai labai padėjo kalbą išmokti daugiau. Buvo sunku, bet esu dėkinga likimui, kad pavyko prisiversti mokytis lietuviškai. Ir žinoma, bendravimas su žmonėmis labai padeda tobulėti. Kalbos mokymasis yra nuolatinis procesas, ir manau jis dar nesibaigė. Lietuvių kalboje man sunku susidoroti su kai kuriais veiksmažodžių priešdėliais: iš, at, pa ir t.t. Taip pat, sunku ištarti kai kuriuos garsus, kadangi jie neegzistuoja ispanų kalboje: š, ž ir kt. Kartais, kai reikia ištarti kai kuriuos žodžius su šiomis raidėmis, stengiuosi ieškoti sinonimų, kad tik nereikėtų jų ištarti.
Ar dažnai grįžtate į Ispaniją? Kai pagalvojate apie namus – ar jie Jums dabar yra Lietuva ar gimtoji Ispanija?
Į Ispaniją grįžtu paprastai du kartus per metus. Mano pirmieji namai dabar yra Lietuvoje, čia gyvenu ir čia įvyko daug svarbių gyvenimiškų įvykių, kurie mane palietė. Bet žinoma gimtoji Ispanija irgi yra namai, nes ten grįžusi visada džiaugiuosi bendraudama su savo šeima ir draugais.
Mokote studentus Ispanų kalbos. Kokie yra studentai Jūsų akimis?
Studentai mane įkvepia kasdien. Pastebėjau, kad lietuviai labai darbštūs ir labai gabūs kalboms, dėl to greitai jas išmoksta. Taip pat mane labai žavi jų šiltas bendravimas ir pagarba. Mažose studentų grupelėse Lietuvoje žymiai lengviau kurti šiltą aplinką, nei Ispanijoje, kur vienoje grupėje būna apie 300 studentų. Man visada būna labai sunku atsisveikinti su studentais, su kuriais kartu dirbome kelis metus… Prisimenu, kad kai kurie informatikos studentai taip įsitraukė į mūsų kalbos mokymosi procesą, kad net sukūrė specialias išmaniąsias programėles ispanų kalbai mokytis.
Kokius pliusus matote dėstytojo profesijoje?
Pirmas pliusas yra tai, kad gali nuolat atsinaujinti ir sugalvoti naujus būdus kaip geriau perduoti žinias studentams. Aš labai pakeičiau savo dėstymo metodą nuo tada kai pradėjau dirbti, nes laikui bėgant, geriau pastebiu studentų poreikius. Antras pliusas – nuolatinis bendravimas su jaunimu mane labai įkvepia, ypač kai jie yra motyvuoti. Be to, dėstytojo profesija yra be galo įdomi, nes yra gana įvairi: dėstymas, profesinė veikla, mokslinė veikla…
Kaip leidžiate laisvalaikį?
Savo laisvalaikiu labai mėgstu sportuoti: važinėti dviračiu, žaisti skvošą, taip pat krepšinį. Esu sukūrusi mažą krepšinio mėgėjų komandą tarp savo draugių ir žaidžiame krepšinį kas savaitę. Labai mėgstu žygius – su draugais kartais einame Camino Lituano. Man labai patinka ir kalnai, nors deja, čia jų nėra. Svajoju kada nors išmokti Lietuvos tautinių šokių pagrindų.
Taip pat daug laiko skiriu savanorystei. Mane labai traukia socialinė veikla, socialiniai projektai, nuolat mąstau apie naujus projektus. Pavyzdžiui, pernai, kartu su kita dėstytoja, sukūrėme savanorių grupę ir važiuodavome kas savaitę į Ruklą savanoriauti su pabėgėliais Ruklos pabėgėlių centre. Be to, prasidėjus karui, ėmėmės naujos veiklos su ukrainiečiais. Taip pat vykdau socialinę veiklą klinikose, kartu su jaunimu.
Be ko negalėtumėte gyventi?
Manau, kad negalėčiau gyventi be žmonių ir be bendravimo. Man tai svarbiausia.
Su kitais KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytojais, susipažinti galite čia.
