„Grynakraujė kaunietė“, – taip save įvardija KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytoja Brigita Dimavičienė. Nors teko gyventi ir kitur, gimtasis Kaunas liko jaukiausias miestas. Šiuo metu dėstytoja ne tik dirba universitete, bet yra jau septintus metus skaičiuojančios kalbų mokyklos suaugusiems „Speak Up“ įkūrėja. Keliose KTU studijų programose dėsto dalykus, susijusius su akademinės ir dalykinės sričių komunikacija, akademiniu rašymu. Šiam, kaip pati sako, jau seniai jaučia tam tikrą „aistrą“. Nors daugumai akademinis rašymas gan nuobodus, turbūt tai labiausiai ir skatina dėstytoją tobulėti, medžiagą studentams pateikti kuo įdomiau ir praktiškiau.
Esate Kauno technologijos universiteto dėstytoja, literatūros mokslų daktarė, užsienio kalbų mokytoja, kalbų mokyklos „Speak Up“ įkūrėja. Kaip šios veiklos viena kitą papildo?
Manau, geras lektorius gali būti tik tada, jeigu pats nuolat tobulėji ir domiesi, kas vyksta už universiteto ribų. Nepaisant to, kad gimiau būti dėstytoja, kuo toliau, tuo labiau suprantu – niekada negali užsidaryti tik vienoje veikloje. Gyvename globaliame pasaulyje, kur veiklos yra labai stipriai susijusios ir persipynusios. Tad kuo platesnis tavo akiratis ir suvokimas, tuo daugiau gali dalintis su savo studentais.
Kas Jums sunkiausia, o kas lengviausia plėtojant savo verslą? Su kokiais iššūkiais susiduriate?
Nemeluosiu, turėti verslą nėra lengva. Dauguma svajoja būti patys sau vadovai, tačiau kai esi atsakingas ne tik už save, bet ir už savo darbuotojus, kartais atsakomybė virsta į bemieges naktis.
Vis dėlto nėra sunku, kai tiki savo vizija, kai žinai, dėl ko visa tai darai, ir suburi puikią komandą. Iššūkių yra įvairių ir jie dažnai nenuspėjami, tad turi būti viskam pasiruošęs, lankstus ir net labai pragmatiškas.
Kaip, Jūsų manymu, geriausia mokytis kalbų?
Nėra vieno geriausio visiems tinkančio būdo. Jeigu jis būtų, mūsų, kalbų mokytojų, nereikėtų. Tai labai individualus ir subtilus reikalas. Visų pirma, reikia suprasti, kam tau to reikia, koks tavo tikslas, ir pajausti, kad jau esi pasiruošęs. Yra daugybė būdų, patarimų, žaidimų ir t. t., palengvinančių šį sunkų kelią. Vis dėlto, kaip ir minėjau, reikėtų pačiam suprasti, kad tai yra procesas. Sudėtingas, vingiuotas procesas, kuriam reikia kas dieną skirti bent po keliolika minučių. Svarbu treniruoti smegenis, kaip ir savo kūną sportuojant, siekiant kokių nors rezultatų. Tinkamas nusiteikimas, įvairių mitų, tokių kaip „aš negabus kalboms“, atmetimas ir geras mokytojas. Tai esminiai elementai. Stebuklų, deja, nėra.
Daug bendraujate su studentais. Kaip apibūdintumėte dabartinį jaunimą? Kokius pokyčius pastebite tarp kartų?
Natūralu, kad jaučiame skirtumus tarp kartų – jų daug ir įvairių. Mes, vyresnieji, visuomet jaučiamės matę ir suprantantys daugiau nei jaunesnieji. Visgi man nepatinka etiketės. Jaunimas visuomet bus kitoks, čia ir yra didžiausias dėstytojo ar gero mokytojo iššūkis. Dėstyti tokiems pat nesudėtinga, tačiau suteikti žinių jaunajai kartai yra tam tikras sunkumas. Pirmiausia, turi suprasti, kokie yra studentai, jų poreikiai, norai, gebėjimai. Tuo mane ir žavi dėstytojos darbas – jis skatina tobulėti.
Greitai besivystantys įvairūs dirbtinio intelekto (DI) įrankiai leidžia prognozuoti, kad neliks kai kurių profesijų, nes daug veiklos bus automatizuota. Kaip manote, kokie gebėjimai bus svarbiausi ateities darbo rinkoje?
Neseniai dar kartą perskaičiau Isaaco Asimovo romaną „Aš, robotas“. Jaunystėje labai jį mėgau, o dabar siūlyčiau perskaityti visiems ir ne po kartą. Žinoma, kad tam tikros profesijos dings ar iš dalies keisis jų pobūdis. Tai natūralu. Turime judėti į priekį ir tobulėti. Apskritai, reikėtų mąstyti kiek plačiau ir ne bijoti pokyčių, o ruoštis jiems.
Visuomet kartoju, kad esminiai žmogiškieji įgūdžiai, dar kartais vadinami „minkštaisiais“ (angl. „soft skills“), tikrai niekur nedings ir taps vis reikšmingesni. Manau, empatija, kritinis ir kūrybiškas mąstymas – tai esminiai įgūdžiai, kuriais žmogus bus pranašesnis už DI.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Turiu mylimą šunį, japonų akitą Aiko, suprantančią mane iš pusės žodžio. Ji mano geriausia psichologė ir draugė. Kartais stebiuosi, kaip, iš kur ji žino, kad diena buvo sudėtinga. Tiesiog prieina ir prisiglaudžia šalia. Labai daug sportuoju, tai puikus būdas pabėgti nuo kasdienybės.
Kas yra Jūsų gyvenimo variklis?
Savo darbe jaučiu prasmę. Jeigu to nejausčiau, jau seniai nedirbčiau švietimo srityje. Man tai itin svarbu, negalėčiau dirbti tik dėl darbo. Veiklos su jaunimu – būtent tai mane „veža“ į priekį ir neleidžia užsibūti komforto zonoje. Vien dėl studentų norisi tobulėti, ieškoti įdomybių, suprasti ir pažinti juos bei tokiu būdu tobulėti pačiai.
Su kitais KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytojais susipažinti galite čia: shmmf.ktu.edu/destytojai
