Politikos antropologas, tarpsritinis kūrėjas. Dėsto KTU, VDA, rašo politikos, kultūros, meno temomis, vykdo menines dirbtuves, kuruoja parodas. Knygos „Politics with a Human Face: Identity and Experience in Post-Soviet Europe“ autorius. Apgynė daktaro disertaciją Kento universitete Anglijoje, stažavosi Yale (JAV) ir Uppsalos (Švedija) universitetuose, IWM institute (Austrija).
Kodėl verta pažinti Kauną?
Kaunas labai įdomus. Čia nepamatysi žmogaus, atėjusio į spektaklį su sportbačiais, išlikęs tam tikras pagarbus ritualizmas kultūros atžvilgiu. Man, labai nerimto veido vilniečiui, tai matant norisi ironiškai šypsotis, bet kartu ir nuoširdžiai džiugu. Vienodėjančiame, ribų atsisakančiame pasaulyje toks formos išlaikymas atrodo svarbus. Taip pat, čia vis dar vyksta pogrindinis kultūrinis gyvenimas. Kas kartą atvykęs į Kauną atrandu ką nors naujo, neakivaizdaus – miestui tai suteikia kultūrinio gylio, asmenybės. Vilniuje, mano akimis, toks santykis su kultūra nyksta, viskas persikelia į vientisą Facebook feed’ą. Viešas gyvenimas tampa akivaizdus, visiems prieinamas ir dėl to daug netenkama. Nelinkėčiau to Kaunui. Jau nekalbant apie šio miesto įspūdingą (kad ir trupančią) architektūrą. Kaunas man primena Berlyną 2011 metais, prieš šiam miestui tampant super madingu. Jame buvo daug laisvų, „necivilizuotų“, kūrybiškų erdvių. Jose kvėpavo alternatyvi kultūra, vyko spontaniški susibūrimai, glūdėjo paslaptis, pažadas, neatskleistumas.
Ką įdomiausia tyrinėti su studentais?
Skaitmeninio pasaulio absurdėlius. Pavyzdžiui, memus – universalią vaizdų komunikaciją. Internetas šiuo metu apskritai keičia mūsų vaizdiniją. Pavyzdžiui, naujausias dirbtinio intelekto gebėjimas modeliuoti nebūtus veidus, sukurti žmogų, kuris neegzistuoja, sugeneruoti jį iš turimų skaitinių duomenų. Toks naujasis mūsų pasaulis yra labai koliažiškas, fragmentiškas. Net ir naujieji mūsų gyvenimo modeliai, nors, atrodytų, progresyvūs, yra sudėlioti iš kažkokių kultūrinių praeities detalių – tarpukario svajonių apie universalizmą, mokslinės fantastikos apie dirbtinį intelektą, mitų apie nemirtingumą ar dieviško prado paieškų genetikoje. Šitai nėra naujovė, ateitis ar neregėtas progresas – viso to jau būta, kad ir kitomis formomis.
Mes kartojame „kartočių“ fragmentus. Tai nurodo tam tikrą mūsų suvokimo ir vaizduotės baigtinumą, konkretumą. Režisierius Audrius Stonys yra pasakęs, kad „žmogaus fantazija yra ribota, o realybė neturi ribų, ji nenuspėjama“. Mane tai džiugina, nes tik esant riboms, egzistuojant žmogiškam baigtinumui, įmanomas prasmės ir formos gyvenime kūrimas ar radimas, bet tuo pačiu visada esama kažko daugiau, toliau, plačiau.
Akmenų balansavimas – koks tai užsiėmimas? Kaip jis atsirado Jūsų gyvenime?
Man tai – hobis, žemės meno forma, kurios metu paprasti akmenys kruopščiai statomi vienas ant kito taip, kad iš jų susidarytų įvairios, lygsvarą laikančios figūros. Procesas reikalauja kantrybės ir susikaupimo, yra meditatyvus, bet rezultatai kelia nuostabą, tokią stebukliškumo pajautą. Dažnai klausdavau savęs, ką darysiu pabaigęs doktorantūrą. Ir visada kirbėjo mintis mesti tą akademiją ir tapti skulptoriumi. Netapau, bet meilė skulptūrai išliko. O akmenų balansavimas tapo mėgėjiška tai atstojančia praktika nežalojant akmens, nelaikant jo „medžiaga“, gerbiant jo pirminę formą. Supratau, kad man visai nesinori tašyti akmens, jo pažeisti, nuskriausti. Akmenų balansavimas man tapo atsipalaidavimo priemone, tarsi meditacine praktika, ramybės žaidimu. Tai padeda atitrūkti nuo kasdienių minčių.
Su kitais KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytojais, susipažinti galite čia: shmmf.ktu.edu/destytojai
