Rašytoja, komunikacijos specialistė Aldona Tüür Kauno technologijos universitete (KTU) Naujųjų medijų kalbos bakalauro studijų programoje dėsto kūrybinį rašymą. Tai – dalykas, kurį ji labai myli ir kuriuo tiki. Debiutinė jos knyga „Kiltų nuoma“, išleista 2022-ais metais, sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir palankumo, tad antrosios knygos, kurią autorė jau rašo, ypatingai laukia ne tik KTU bendruomenė.
Ar galite trumpai papasakoti apie save?
Esu lietuvė, ištekėjusi už esto. Baigiau mokyklinę psichologiją Vytauto Didžiojo universitete, taip pat rašymo praktikos magistrą Dundee universitete, Škotijoje. Į Škotiją mokytis išvažiavau tada, kai jau buvau suaugusi, turėjau daugiau nei dešimties metų darbo patirties leidykloje, kur rašiau ir redagavau tekstus, skirtus vaikams ir suaugusiesiems. Esu buvusi kelių žurnalų vyriausiąja redaktore, rašiau ir teberašau straipsnius įvairiems leidiniams ir portalams Lietuvoje. 2022-aisiais išleidau debiutinį savo romaną „Kiltų nuoma“ ir tuo labai didžiuojuosi, jaučiu, kad šio to pasiekiau.
KTU turiu keletą vaidmenų – dėstau Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete, dirbu Rinkodaros ir komunikacijos bei Tarptautinių ryšių departamentuose. Daugiausia esu atsakinga už komunikaciją anglų kalba ir tarptautinę rinkodarą. Mano tematinės sritys – mokslo komunikacija ir užsieniečiai KTU bendruomenėje.
Esate komunikacijos specialistė, profesionali rašytoja, parašiusi daugybę straipsnių ir knygą, dirbusi žurnalų vyriausiąja redaktore, turite savo tinklaraštį, dėstote kūrybinį rašymą studentams ir plačiajai visuomenei. Kas paskatino rinktis šią specialybę? Kas Jus šioje srityje labiausiai žavi?
Sakyčiau, „būti rašytoja“ nėra labai konkreti specialybė, ji neturi aiškių pareiginių instrukcijų ir atsakomybių. Kaip grožinės literatūros rašytoja, esu sau įsipareigojusi per trejus metus parašyti antrą romaną, turiu tai padaryti laisvu nuo darbo metu, ir tikiuosi, kad pasiseks.
Kūrybinis rašymas leidžia dalintis savo gyvenimo patirtimi taip, kad ji taptų gyva skaitytojui. Mano supratimu, tai – labai naudingas įgūdis, o jo rezultatas – literatūros kūrinys – kaip ir visi menai, turi galią pakeisti pasaulį. Juk jeigu iš tiesų suprastume kito žmogaus kančią, ar kiltų ranka ją sukelti? Jei iš tiesų įsisąmonintume, kiek yra skirtingų būdų patirti laimę, mylėti ir gyventi, ar vis dar norėtume piršti savo nuomonę ir stengtumėmės pakeisti kitus? Nesakau, kad rašymas turi atsakymus į šiuos klausimus, bet noriu tikėti, kad jis moko empatijos ir padeda mums būti geresniais.
Su kokiais iššūkiais šioje srityje dažniausiai tenka / teko susidurti?
Dėstant kūrybinį rašymą kartas nuo karto vis iškyla iššūkių perteikti šio dalyko vertę studentams. Būna, kad studentai nežiūri į dalyką rimtai, mano, kad tai, kas susiję su kūryba nebūtinai gali būti vertinama pažymiu, kad bet kas, kas jų parašyta jau savaime yra vertinga. Tai, toli gražu, nėra tiesa. Egzistuoja ir prasta literatūra, ji gali būti ir skaitoma, ir populiari.
Kokias knygas skaitote pati? Ar turite mėgstamiausią?
Skaitau tas knygas, kurias parekomenduoja žmonės, kuriais pasitikiu. Seku krūvas knygų gerbėjų socialiniuose tinkluose, stebiu naujienas. Po to, kai išleidau savo romaną, t.y. tapau lietuvių prozos atstove, pradėjau daugiau skaityti lietuvių literatūrą, ypač lietuvių prozininkes. Šiemet perskaičiau Danutės Kalinauskaitės, Eglės Frank, Unės Kaunaitės naujas knygas. Iš užsienio autorių ką tik atradau Rachel Cusk, skaitau jau trečią romaną iš eilės. Taip pat, užkabino nigeriečių rašytojai – perskaičiau Chigozie Obiomos „Žvejus“ ir „Mažumų orkestrą“, dabar ruošiuosi skaityti Chinua Achebe „Sugriūva viskas“. Beje, iš vienos savo nigerietės studentės, labai talentingos rašytojos, sužinojau, kad iš Nigerijos tautų geriausia pasakojimo tradicija pasižymi igbai, kurių visų vardai prasideda „chi“, kas krikščionybėje atitiktų angelą sargą. Taigi, kiekvienas igbas savo varde nešiojasi dievą. Argi nenuostabu?
Ar manote, kad žmonės dabar skaito mažiau? Kodėl? Ar galima tapti rašytoju be skaitymo?
Bendrąja prasme, žmonės skaito ne mažiau, o daugiau – informacijos kiekiai šiandien yra nesuvokiami, jos gauname daugiau nei įstengiame suvokti, taip pat ir tekstine prasme. Ar jie skaito mažiau grožinės literatūros – gal taip, gal ne, yra įvairių tyrimų. Mano supratimu, neskaitantis žmogus negali tapti rašytoju, vien jau dėl to, kad jam ar jai literatūra nėra vertybė. Kas norės investuoti savo laiką ir gabumus į dalyką, kurio verte abejoja?
Ar manote, kad rašymo galima išmokti? Kaip tai akcentuojate savo studentams?
Taip, kūrybinio rašymo galima mokytis, galima išmokti rašyti geriau. Savo studentams sakau, kad dėdami pastangas, skaitydami bendramokslių darbus, literatūros kūrinius ir kritiką, jie gali suvokti, kas daro tekstą įtaigų, kaip rašyti, kad skaitytojas tave suprastų. Mokomės ieškoti idėjų ir jas vystyti. Tikiu, kad vėliau studentai šiuos įgūdžius pritaiko pačiose įvairiausiose su rašymu susijusiose užduotyse – tiek studijose, tiek profesiniame gyvenime.
Ar turite kokį nors ritualą ar įpročių, kurių laikotės, kai rašote?
Stengiuosi atrasti laiko rašymui kiekvieną savaitę (idealu būtų rašyti kasdien, kad visada būtum toje vadinamojoje „srovėje“, bet man taip nepavyksta). Ritualų neturiu. Rašymas gana paprastas dalykas – tereikia kėdės, stalo ir kompiuterio. Kur tai darysite, kokiu paros metu, kas bus šalia – jau tik detalės.
Ar yra tam tikrų temų, kurių vengiate, arba kurios jums kelia didelį nerimą rašant?
Nerašau atvirų erotinių ar smurto scenų. Tai pat, vengiu per didelio apsinuoginimo, arba, tiksliau, renkuosi refleksiją apie emocijas, bet nenoriu sukelti stiprių išgyvenimų savo skaitytojams. Stengiuosi juos pateikti „apkramtytus“, su tam tikrais atsakymais, savo požiūriu.
Ar rašytojams būna kūrybinių krizių? Kaip įveikti balto lapo baimę?
Balto lapo baimę įveikti galima jį pripildant kalbos ženklais. Jei sunkiai rašosi, aš vis tiek rašau, nes tam neturiu daug laiko. Kitą kartą lapas jau nebus baltas, galėsiu su juo „dirbti“ – redaguoti, perrašyti ir, galbūt, pasistūmėti toliau.
Kaip rašymas gali paveikti mūsų mintis ir emocinę būseną? Ar rašymas gali padėti išspręsti psichologinius sunkumus?
Egzistuoja terapinis rašymas, t.y. – specialūs pratimai, kurie gali būti veiksmingi susidūrus su tam tikrais asmeniniais sunkumais. Labai veiksmingas gali būti dienoraščio rašymas. Vis dėlto, terapinio rašymo užsiėmimų nevedu, tam reikėtų specialaus pasirengimo. Manau, kad rašymas, kūryba gali veikti terapiškai, yra daugybė įrodymų, kaip kūrybinė veikla išgelbėjo žmones beviltiškose situacijose. Kūrybinis rašymas, kai rašytojas stengiasi išspręsti tam tikrą savo išgalvoto veikėjo problemą, tikiu, irgi gali turėti savo „šalutinį poveikį“ – rašydama apie kitus gali suprasti daug apie save. Tačiau saviterapija neturėtų būti pagrindinis rašytojo tikslas.
Kokie yra jūsų ateities planai kaip rašytojos? Ką norėtumėte pasiekti savo karjeroje ar kūryboje?
Norėčiau parašyti tą antrą knygą, kurios šiuo metu esu parašiusi apie trečdalį.
Kaip leidžiate laisvalaikį? Kaip pailsite nuo rašymo?
Laisvalaikį leidžiu kaip visi – vaikštau, važinėju dviračiu, žiūriu kiną, einu į parodas, keliauju. Man svarbu, kad gyvenimas mane įkvėptų.
Su kitais KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytojais, susipažinti galite čia: shmmf.ktu.edu/destytojai
