Gyvendama Kaune ji taip pat pajuto, ką reiškia būti labiau pastebimai. Mieste gyvena nedaug azijiečių, todėl ji kartais pastebėdavo smalsius vaikų ar vyresnių žmonių žvilgsnius. Iš pradžių tai atrodė neįprasta.
„Kartais vaikai ar paaugliai prieidavo ir pasakydavo komplimentą, kad esu graži. Tai visada buvo labai pagarbu ir nuoširdu“, – prisimena ji.
Kasdienis bendravimas Lietuvoje taip pat skyrėsi nuo to, prie ko ji buvo pripratusi. „Buvau pasiruošusi trumpiems, spontaniškiems pokalbiams“, – sako Lihuei, tačiau netrukus pastebėjo, kad Lietuvoje žmonės dažniau laikosi atstumo, o kartais net vengia akių kontakto.
Vis dėlto, geriau pažinusi vietinius, ji suprato, kad už santūrumo slypi šiluma ir nuoširdumas, o tai, kas iš pradžių atrodė kaip atstumas, buvo tiesiog kitoks bendravimo būdas.
Kuo ilgiau Lihuei gyveno Lietuvoje, tuo labiau šalis tapo sava. Net ir maži dalykai pasikeitė – lietuviški žodžiai, tokie kaip „ačiū“, „atsiprašau“, „iki“ ar „viso“, pamažu natūraliai įsiliejo į kalbą.
„Kartą, skrisdama atgal į Taivaną, beveik automatiškai pasakiau ačiū skrydžio palydovei“, – juokiasi ji.
Diskutavo su lietuviais apie laisvę
„Augdama niekada neturėjau aiškaus ilgalaikio tikslo ar svajonių darbo. Mačiau, kad mano bendraamžiai jau žino, ko siekia, o aš vis dar ieškojau savo krypties, ir tai, žinoma, kėlė nerimą“, – atvirai pasakoja Lihuei.
Komunikacija, rašymu ir kūrybinėmis veiklomis mergina susidomėjo dar mokykloje – ji redagavo žurnalus, metraščius ir naujienlaiškius. „Tai buvo tokia įprasta veikla, kad net nesusimąsčiau apie galimybę pasirinkti šį kelią kaip profesiją“, – sako ji.
Kadangi Lihuei labiausiai domino ne pats rašymas, o galimybė suprasti pasaulį giliau, ji pasirinko kultūros ir kūrybinių industrijų studijas Taivane, o vėliau tęsė mokslus socialinių inovacijų magistrantūroje.
