Ringailė Kuokštytė. JAV ir Iranas: karo nenorima, bet karas bus?

Svarbiausios | 2019-07-08

Įkaitusi atmosfera Persų įlankos regione verčia kalbėti apie karo tarp JAV ir Irano tikimybę. Nors nei viena, nei kita valstybė, kaip teigiama, karo nenori.

Ar tai vis dėlto reiškia, kad karas negalimas? Vargu. Žiniasklaidoje gausu ekspertų pateiktų scenarijų, kaip klostytųsi dvišaliai veiksmai vienai ar kitai pusei žengus pernelyg drąsų žingsnį.

Galima klausti kitaip: ar tai reiškia, kad JAV ir Iranas nėra atsakingi už savo veiksmus, o šie atspindi tam tikrą tarptautinės sistemos „situacinę logiką“, kuri neleidžia mąstyti praeities ir ateities kategorijomis? Kitaip tariant, ar JAV ir Iranas negali elgtis kitaip?

Vargiai. JAV iš pradžių buvo 2015 m. su Iranu suderėto Bendrojo išsamaus veiksmų plano (angl. Joint Comprehensive Plan of Action, JCPOA) šalis narė, o po to nebebuvo. Pasikeitė JAV vidaus politikos aplinka, ne tarptautinė sistema. Pernai JAV prezidento Donaldo Trumpo spendimu JAV vienašališkai pasitraukė iš šio daugiašalio susitarimo.

Veiksmų planas buvo suderėtas tarp penkių Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinių narių (JAV, Jungtinės Karalystės, Kinijos, Prancūzijos, Rusijos), Vokietijos ir Europos Sąjungos (ES). Sutarimas tituluotas istoriniu. Jis galėjo numalšinti daug metų jaustą Vakarų nerimą dėl tariamų Irano planų turėti atominį ginklą. Susitarimu Iranas įsipareigojo pristabdyti savo branduolinę programą, taip pat sutiko įsileisti tarptautinius ekspertus. Mainais Iranui buvo panaikintos tarptautinės bendruomenės taikytos sankcijos, dusinusios šalies ekonomiką.

JAV prezidentas D. Trumpas neslėpė, kad JCPOA, jo vertinimu, JAV interesų netenkino. 2018 m. spalį JAV valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo atvirame pareiškime aiškiai išdėstė D. Trumpo administracijos poziciją. Susitarimu neužkirstas kelias Irano branduolinėms ambicijoms. Iranas, žinodamas, kad bet kokia kaina bus siekiama išsaugoti JCPOA, prisidengė veiksmų planu ir toliau užsiėmė „piktybine veikla“. Sutarimas Teherano režimui leido turtėti. Sukauptais ekonominiais ištekliais Iranas finansavo teroristines veiklas regione: Libane, palestiniečių teritorijose, Sirijoje, Jemene, Irake.

JAV prezidento D. Trumpo deklaruojamas tikslas – derėtis iš naujo. Atnaujintomis sankcijomis Vašingtonas siekia Iraną priversti sėstis prie derybų stalo. Tikslas aiškus ir ambicingas. Tarptautinei sistemai nebūdinga būti tokiai aiškiai. Ji neturi ir tokių ambicijų.

Jeigu ne JAV, tai gal Iranas negali elgtis kitaip? Hegemono akivaizdoje silpnesnės valstybės turi mažai veikimo laisvės. Vašingtono sugrąžintos sankcijos sekina Irano ekonomiką. Pernai ji smuko 4 proc. Šiais metais, kaip prognozuojama, ji trauksis 6 proc. Šalies visuomenė nerimsta dėl prastos ekonominės situacijos.

Nors tarptautinėje arenoje veikimo laisvė sumenkusi, ji nedingsta. Trumpai galima priminti, kad Iranas gegužės mėnesį įspėjo ES ir jos valstybes nares, susitarimo šalis, apie planą atnaujinti branduolinę programą, jeigu Teheranas nebus apsaugotas nuo Vašingtono sankcijų. Kitaip tariant, buvo galima apsieiti be ultimatumo. Tokio pobūdžio įspėjimai turi tikslą. Tarptautinė sistema tikslų neturi.

Vienintelė veikėjų grupė, kuri atrodo negalinti elgtis kitaip, – tai ES ir jos valstybės narės: Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija. Šios JCPOA šalys narės JAV ir Iraną ragina nedidinti įtampos. Tokį pat rūpestį reiškia ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Gueterresas. Taip pat popiežius Pranciškus.

Tačiau klausimas, kodėl gali kilti karas, kai šio nenorima, vis dar lieka neatsakytas. Atsakyti galima patikslinus karo reikšmę. Nenorima konvencinio karo, karinių pajėgų priešo teritorijoje, tiesioginių susirėmimų. Prancūzų politikos mokslų atstovo Bertrando Badie teigimu, šiandien vykstančius konfliktus vengiame priskirti karo kategorijai todėl, kad Vakaruose karas suprantamas remiantis specifine istorine patirtimi, kuri daugiau ar mažiau prasidėjo pasibaigus Renesanso epochai ir tęsėsi iki Šaltojo karo pabaigos.

Kaip yra pastebėjęs istorikas Yuval Noah Harari, kad karas būtų sėkmingas XXI a. jis turi būti ribotas. Galime papildyti: suvaržytas, o dar geriau jei jis bus tikslus, tvarkingas. Tokiu atveju jis net nebus vadinamas „karu“, o bus apibūdinamas kaip „konfliktas“ ar „krizė“, pavyzdžiui: Ukrainos-Rusijos krizė ar Sirijos konfliktas.

Tarptautinė sistema ar, tiksliau sakant, šios sistemos veikėjai dar neleido atsirasti žaidimo taisyklėms, kuriomis remiantis taikiai spręsti tarpvalstybinius nesutarimus būtų vienintelis įsivaizduojamas būdas veikti. Šiandien XVIII–XIX a. prūsų generolo Carlo von Clausewitzo įžvalga, kad karas tėra politika, tik įgyvendinama kitomis priemonėmis, išlieka aktuali. Ne tik aktuali, bet ir savaime suprantama. Todėl būtų galima trumpinti: karas yra politika. Arba atvirkščiai.

Ringailė Kuokštytė yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Europos instituto direktorė

Download WordPress Themes Free
Download Premium WordPress Themes Free
Download WordPress Themes Free
Download WordPress Themes Free
download udemy paid course for free
We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku