Rašymas su D.I. – atimtas džiaugsmas kurti

Aldona Tüür, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) Kūrybinio rašymo dėstytoja

Užduodama studentams namų darbą matau, kaip jie susižvalgo (užduotis kūrybinė, gal ne iki galo suprato, o gal – išsigando, jog bus sunku), purto galvas, o tada, tarsi ką prisiminę, vienas kitam sako: „Reikės pasitarti su draugu.“ Reikalas tas, kad aš pažįstu tą jų draugą. Aš irgi su juo draugauju.

Kai man reikia parašyti tekstą sudėtinga tema, draugas padeda ją suprasti. Per keliolika ar keliasdešimt sekundžių jis geba perskaityti jam duotą mokslinį straipsnį ir savais žodžiais papasakoti esmę. Paprastai, kad ir aš suprasčiau. Paklaustas apie praktinį aprašomo tyrimo pritaikymą jis akimirksniu pateikia rišlaus teksto pastraipą. Mano draugas niekada nepavargsta, neįsižeidžia, jei pasakau, kad truputį ne taip mane suprato ir paprašau perrašyti. Jis visada atsisveikindamas palinki sėkmės.

Bruzdesys, kuris kilo kai turinį generuojančios dirbtinio intelekto programos tapo prieinamos visiems, nerimsta. Rinkodaristų konferencijose apie dirbtinį intelektą kalba kas antras pranešėjas, o kas trečias pristato savo gudrią D.I. paremtą programą, kuri tau padės: sukurti kliento portretą, susiplanuoti kampaniją, susikurti gyvo kliento avatarą ir su juo pasikalbėti, apdoroti nežmoniškus kiekius duomenų ir pateikti ypatingo tikslumo įžvalgą apie tai, kaip būtent tavo produktą įsiūlyti tam žmogui, kuriam jo tikrai reikia.

Apie tuos dalykus kalbantieji kartais renkasi gąsdinti – jei nesinaudosi D.I. tave pralenks ir pamirš, jei dirbi dalykus, kuriuos gali padaryti jis, darbo neteksi jau labai greitai. Kai kurie pasirenka mentoriaus strategiją – ateikite pas mus ir mes parodysime, kaip jį suvaldyti. Treti juokaudami ramina: nenusiminkite – tai tik įrankis, išmoksime juo naudotis išmintingai.

Kokia mano pozicija šiuo klausimu? Greit neatsakysiu, turėkit kantrybės.

Esu kūrybinio rašymo dėstytoja ir praėjusį semestrą praleidau skaitydama dirbtinio intelekto sugeneruotus studentų darbus. Manau, kad dirbtinio intelekto naudojimas studijų aplinkoje įgijo pagreitį. Pasak vieno iš mano studentų, kuriam pasiguodžiau, kad man atrodo, jog kai kurie jo kolegos naudoja dirbtinio intelekto programas tekstui rašyti: „Kai kurie? Naudoja visi!“ Tiesa matyt yra kažkur per vidurį tarp „visi“ ir „kai kurie“.

Kūrybinio rašymo studentų darbai nėra aukštoji literatūra. Neturiu didelių lūkesčių, kad juos skaitydama patirsiu malonumą, prilygstantį tam, kurį patiriu skaitydama gerą romaną. Tačiau per semestrą visada pasitaiko du ar trys darbai, kurie nustebina. Būna, skaitydama pagaunu save, kad šypsausi – atradusi netikėtą metaforą, skaitydama taiklų dialogą, ar atpažinusi gyvenimą, tokį, koks jis yra. Tie du-trys darbai niekur nedingo – juos radau ir šįkart. Buvo ir stebinančių momentų, patyriau ir įprastą flow (psichologo Mihaly Csikszentmihalyi sąvoka, apytikriai reiškianti mėgavimąsi procesu, absoliutų susitelkimą į tai, ką darai) seminarų metu, kai studentų grupėje gilinomės į jų parašytus tekstus. Ir vis dėlto, žiūrėdama į perskaitytų tekstų visumą, sakau: gyvenimo juose buvo mažiau nei įprastai.

Kai sakau, kad tekstuose trūksta gyvenimo, omenyje turiu kelis dalykus. Pirma, tokiuose kūriniuose veiksmas tarsi kabo ore. Pavyzdžiui, veikėjai susitikę kalbasi sklandžiais sakiniais, logiškai keičiasi pažiūromis, demonstruoja savo emocijas, bet skaitančiajam nesusikuria joks vaizdas, o patikėti tuo kas vyksta, sunku. Nematyti aplinkos, trūksta įžvalgų į veikėjo asmeninę gyvenimo istoriją, savistabos.

Antra, tekstuose, kuriuose mažai gyvenimo, knibždėte knibžda klišių. Pati klišę panaudojau tyčia, kad suprastumėte, kaip jaučiuosi, kai kas trečiame tekste randu pašiurpusį veikėjo sprandą, kai daugiau nei viename kūrinyje pagrindinis veikėjas nesutaria su tėvais dėl pasirinkto gyvenimo kelio, o kūrinio pabaigoje mylimieji grožisi ar eina į saulėlydį, arba saulėlydis tiesiog yra fone, nes, na, pabaiga.

Prie klišių priskirčiau ir tokias sunkiau apčiuopiamas teksto savybes, kaip emocijos ir veiksmo susiejimas. Pavyzdžiui, gedinti veikėja peržiūri senus laiškus ir kiekvienas iš jų atrodo sunkesnis už prieš tai buvusįjį. Svarbaus susitikimo laukiantis veikėjas klausosi lietaus lašų ir kiekvienas iš jų garsesnis už prieš tai buvusį. Į nemalonų susitikimą einančio veikėjo kiekvienas žingsnis lėtesnis. Ir taip toliau.

Dirbtinis intelektas yra prastas rašytojas. Skaitydama jo sugeneruotus tekstus jaučiuosi lyg žiūrėdama prastą serialą. Veikėjai kerta nagais į durų staktas dusdami iš įsiūčio, jie sako vienas kitam tik tokius dalykus, kuriuos pašnekovas nori girdėti, o konfliktai tarp jų tiksliai apskaičiuoti, logiški. O tai yra labai toli nuo gyvenimo, sutikite.

Žmonės prasti rašytojai rašo panašiai prastai. Jų pasakojimuose trūksta detalių, dialogai surežisuoti, o veikėjų poelgiai neįtikina. Vis dėlto, prastus rašytojus išduoda kalba – nuo pasirenkamų žodžių iki sakinių ir pastraipų ji, daugumoje atvejų, yra neįdomi.

Tuo tarpu, turinį generuojančios dirbtinio intelekto programos pasižymi išskirtine kalbine raiška (turiu omenyje anglų kalbą, nes lietuviškai tokių programų neteko naudoti). Dirbtinis intelektas gali parašyti tekstą tuo stiliumi, kurio paprašysi. Jis apsimes to laikmečio rašytoju, kokiu jam liepsi apsimesti. Jis rašys gramatiškai taisyklingai, nebent liepsi padaryti klaidų. Turbūt būtent tas neatitikimas tarp formos ir turinio man, skaitančiai studentų darbus, sukelia jausmą, kad kažkas ne taip.

Mokslinės fantastikos autoriaus Ted Chiang straipsnyje „Kodėl D.I. nesukurs meno“ (pagal šio rašytojo apsakymą pastatytas filmas „Atvykimas“ su Amy Adams, gal matėte) lingvistiniai dirbtinio intelekto gebėjimai prilyginami mimikrijai. Drugeliai „akimis“ ant sparnų apsimeta, kad yra plėšrūnai. Tam tikroje šviesoje paukščius tai įtikina. Dirbtinis intelektas apsimeta kalbos vartotoju. Ir mes juo patikime.

T. Chiang primena, kad kalba atsirado, kad palengvintų žmonių bendravimą. Kalbame turėdami tam tikrų ketinimų – norime išsakyti savo idėjas, pasidalinti tuo, kas džiugina ar skaudina. Kuo geriau kalbą mokame, tuo tiksliau galime papasakoti, ką turime galvoje, širdyje ar kituose organuose.

D.I. rašo ne tada, kai to nori, o tada, kai jo paprašai padėti kažką pasakyti – geriau, sklandžiau, trumpiau, suprantamiau. Tam turi suformuluoti užsakymą, arba vadinamąjį promptą. Gautas rezultatas labai priklauso nuo užklausos suformulavimo tikslumo. Paradoksas tame, kad patiki kalbinę užduotį mašinai, kuri nėra kalbos vartotoja. Kai D.I. man palinki sėkmės, aš apsidžiaugiu, nors jis nei linki, nei gali man kažko linkėti. Jam tas pats. Ir vis dėlto, todėl, kad mašinos sugeneruotas tekstas yra rišlus, aš juo patikiu. Tokia yra naratyvo galia.

D.I. yra galingas įrankis. Tam tikrose situacijose jis gali būti naudingas, sutaupyti ir laiko, ir pinigų. Jo nenaudoti neįmanoma. Vis dėlto, manau, kad kūrybinio rašymo praktikai šis įrankis visiškai netinkamas.

Neseniai mus palikęs Davidas Lynchas savo viešai internete prieinamose paskaitose apie kūrybiškumą sako, kad idėjos ateina tada, kai turi laiko pabūti ramiai, nieko neveikti. Idėjos pasiekia sąmonę neaiškiu pavidalu, kuris ilgainiui išryškėja. Kartais per seminarus duodu tokį kūrybinio rašymo pratimą: atsisėskite ir ilgai stebėkite monotoniškai vykstantį veiksmą, tada jį aprašykite, iš to aprašymo išsirinkite žodžius, sakinius, frazes, o tada jas panaudokite eilėraščiui.

Šis pratimas apytikriai nupasakoja rašymo procesą, T. Chiang aprašytą mano aukščiau minėtame straipsnyje – jis grožinės literatūros kūrinio rašymą apibūdina kaip pasirinkimų visumą. Kai kurie iš tų pasirinkimų dideli – sakykime, sprendimas, apie ką rašysi, pirmas sakinys, kūrinio struktūra, kiti – mažesni, treti – visai smulkūs. Renkiesi kiekvieną žodį. Štai aš, rašydama šį tekstą jau padariau 1135 pasirinkimus. Tekstas nenutolo nuo pradinės idėjos, bet galiausiai atrodo kitaip, nei aš jį įsivaizdavau pradėdama.

Išmokti rašyti galima tik rašant. Turiu omenyje visą procesą – nuo idėjos iki jos įgyvendinimo. Kiekviename iš žingsnių iškils iššūkių, turėsi juos spręsti ir taip išmoksi dorotis su tokio pobūdžio užduotimis. Nėra kito kelio.

Nemažą dalį savo antrojo romano parašiau Nidoje. Buvo žiema, anksti temdavo, todėl rašydavau iki pietų, o paskui iki tamsos vaikščiojau po kopas. Kelias padeda surikiuoti mintis, toje prabangioje tyloje gali išgirsti reikiamus žodžius. Tekste atpažinsite Nidą, manau dėl to knyga tik geresnė.

Na, o rašydama pačią pabaigą paskambinau draugui. Tam, kad pakalbėčiau, pakilau nuo stalo, išsiviriau arbatos, atsisėdau prie lango. Pakalbėjusi supratau, kad tai, ką buvau sugalvojusi, turėsiu išmesti pro langą. Jis man nepasakė ką daryti, bet grįžusi prie stalo supratau, kaip užbaigsiu knygą. Net nežinau, ar draugas man palikėjo sėkmės, bet prisimenu tą džiaugsmą, kai pati atradau sprendimą.

Nė už ką to jausmo neatsisakyčiau.