Lietuvos gyventojų nuomonė apie Seimo narius, patį Seimą kaip instituciją ir politines partijas mažai keičiasi metai iš metų: Seimo narių reitingai, lyginant su gaisrininkais, policija, bažnyčia ir net Vyriausybe, yra žemiausi. Ne išimtis ir nuomonė apie tai, ar Seimo nariai stengiasi laikytis priešrinkiminių pažadų: tik 6-9 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad Seimo nariai bent jau stengiasi laikytis savo pažadų, nekalbant apie tų pažadų įgyvendinimą. Atitinkamai, apie 70 proc. netiki, kad Seimo bent stengiasi tesėti pažadus.
Paaiškinimas gali būti paprastas: parlamentarais tiesiog nepasitikima. Apskritai, valdžia mažai pasitikima, todėl netikėjimas Seimo narių pastangomis laikytinas bendro nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo valdžia išraiška, maždaug: „jie visi tokie“.
Politinės pažiūros beveik neturi įtakos
Galima būtų detaliau analizuoti: galbūt mažiau politiškai išprusę, nesidomintys politika ar remiantys opozicines partijas ir yra tie, kurie netiki parlamentarais? 2015 m. ir 2016 m. KTU Viešosios politikos ir administravimo instituto atliktų apklausų duomenys (angl. International Social Survey Programme – ISSP) atskleidžia, kad dalis tiesos šiuose išankstiniuose spėjimuose yra:
Nepasitikėjimą politikais lemia nepasitenkinimas gyvenimo sąlygomis ir valdžios funkcionavimu
Tačiau įdomūs ir kiti veiksniai ar problemos, kurie analizuojant duomenis daugiausiai siejasi su netikėjimu politikų pažadais. Atrinkome tuos veiksnius, kurie yra stipriausiai susiję su netikėjimu politikų pažadais, t.y., kokios charakteristikos geriausiai tai nuspėja.
Pasirodo, kad tie, kurie mažiau tiki, jog Seimo nariai stengiasi laikytis savo pažadų, taip pat yra ypač linkę nepasitikėti Seimu kaip institucija, politikais apskritai, politinėmis partijomis, Vyriausybės darbu, valstybės tarnautojais, teisine sistema, netgi policija; yra labiau nepatenkinti tuo, kaip veikia demokratija Lietuvoje, ekonomine situacija, apskritai valdančiųjų požiūriu į paprastų žmonių gyvenimą. Šie rezultatai patvirtina, kad, remiantis apklausų duomenimis, gyventojų nepasitikėjimą politikų pažadais reiktų visų pirma sieti su blogai funkcionuojančia valdžia ir tokio funkcionavimo pasekmėmis plačiąja prasme.
Antra pagal svarbą veiksnių grupė, paaiškinanti, kodėl netikima, kad Seimo nariai laikysis priešrinkiminių pažadų yra nepasitenkinimas dideliais pajamų skirtumais, nesėkminga kova su skurdu, neužtikrinta ori senatvė, neteisingas apmokėjimu už darbą, išnaudojimas, nelygios galimybės įsidarbinti, nesėkminga kova su nedarbu, nepalankios sąlygos auginti vaikus ir derinti šeimą su darbu, prastas sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas – nuomonės šiais klausimais gana stipriai koreliuoja su netikėjimu politikų pažadais. Tad paminėtos esminės gyvenimo kokybės dedamosios geriau negu gyventojų politinės žinios ar partinė saviidentifikacija paaiškina, kodėl netikima politikų pažadais.
Netikėjimas pažadais gana stipriai siejasi ir su kitais dalykais: netikintys pažadais mažiau linkę pasitikėti apskritai žmonėmis, mano, kad dažniausiai žmonės yra savanaudiški. Jie yra labiau kritiški imigrantų atžvilgiu, linkę identifikuoti save su žemesnės socialinės padėties atstovais, yra dirbantys daugiau darbo valandų ir gyvenantys mažesnėse gyvenvietėse.
Be abejo, tai nereiškia, kad visi 70 proc. netikinčiųjų Seimo narių pastangomis tesėti pažadus pasižymi visomis šiomis išvardintomis charakteristikomis; tai tereiškia, kad, pavyzdžiui, nors dalis didžiųjų miestų gyventojų taip pat nepasitiki politikų pažadais, tendencija rasti daugiau nepasitikinčiųjų yra mažesnėse gyvenvietėse.
Žiūrint į šiuos fundamentalius veiksnius, sunku tikėtis, kad šio tęstinio tyrimo rezultatai ir čia įvardintos priklausomybės stipriai pasikeis artimiausiais metais, naujosios Seimo kadencijos laikotarpiu.