Lietuvos studentų sąjunga (LSS) 2017 m. gruodžio – 2018 m. sausio mėnesiais vykdė tyrimą „Socialinė dimensija“. Tyrimas atskleidė, kad 80 proc. studentų per paskutinius metus jautė didelį nerimą, 75 proc. – stiprų stresą, 63 proc. – ilgai besitęsiančią blogą nuotaiką, 59 proc. – nemigą, o beveik pusė (46 proc.) – valgymo sutrikimus. 30 proc. respondentų teigė, kad per paskutinius metus patyrė depresiją.
LSS atlikto tyrimo duomenis galime papildyti kito tyrimo, atlikto pernai vasarą Baltijos šalyse, duomenimis. Tuomet buvo nustatyta, kad net 90 proc. lietuvių sakosi kasdien patiriantys stresą.
Ne ką mažesni rodikliai ir kitose Baltijos šalyse.
Latvijoje stresą patiria 86 proc., Estijoje – 84 proc. gyventojų. Beveik 57 proc. teigė patiriantys įtampą dėl didelių darbo krūvių ir santykių su kolegomis. 50 proc. Baltijos šalių gyventojų dėl streso turi miego sutrikimų („Sanofi-aventis“ ir „Rinkos tyrimų centro“ duomenys).
Tad akivaizdu, kad nuolatinis stresas ir nepageidautinos jo pasekmės nėra vien „studentiška problema“ – nuolatinį stresą patiria ir dėstytojai, ir pardavėjai, ir bedarbiai.
Reikėtų įvertinti ir tai, kad tie 90 proc. lietuvių bei 75 proc. studentų, nurodžiusių, kad kasdien patiria nemenką stresą, nėra psichologine prasme vienalytė grupė. Daliai šių žmonių jau gali būti reikalinga rimta individuali psichologinė pagalba ir be specialistų įsikišimo jiems ką nors pakeisti būtų sunku.
Kita dalis apklaustųjų greičiausiai patys jau yra atradę būdų, kurie padeda tvarkytis su dažnomis stresinėmis situacijomis ir neleidžia stresui tapti chronišku. Beje, tų būdų yra labai įvairių – nuo relaksacinių technikų, fizinio aktyvumo iki išsikalbėjimo su artimaisiais ar tiesiog gero poilsio.
Plačiau norėčiau pakalbėti apie tuos nuolatinį stresą patiriančius žmones, kurie nemoka (o kartais – tiesiog nenori) iš aukos pozicijos pereiti į šeimininko poziciją.
Be abejo, pozicijos pakeitimui reikalingos pastangos ir noras, o jų irgi ne visada turime.
Tačiau susitaikę su nuolat patiriamu stresu rizikuojame rimtomis sveikatos problemomis ar tiesiog tapti nuolat inkščiančiais, nepatenkintais, nuolat dejuojančiais, bet nieko nekeičiančiais žmonėmis, kurie vargina šalia esančius ir nuo kurių tiesiog imama bėgti.
Jei nenorite patekti į šią kategoriją, pamąstymui pateiksiu keletą teiginių ir rekomendacijų, kurios galbūt duos postūmį jūsų asmeninei kaitai.
Gyvenimas nėra sterilus, sunkių ir neapibrėžtų situacijų buvo ir bus, jų išvengti neįmanoma. Todėl vienintelis kelias – išmokti tinkamu būdu panaudoti stresinėse situacijose kylančią įtampą ir tiesiog siekti, kad ji taptų ne griaunančia, o kuriančia energija.
Pravartu prisiminti paprastą taisyklę: žmogų naikina ne tiek streso keliama įtampa ir nerimas, kiek žmogaus nepasiruošimas toms situacijoms, kurias pateikia gyvenimas.
Kitaip tariant, daugelis tiesiog neturime veiksmingos vidinės strategijos susidūrus su stipriais stresoriais.
Kiek tenka pastebėti, žmonės tokiose situacijose dažnai save gąsdina „man nepavyks“, „aš nieko nespėsiu“, „mane blogai įvertins“, „kas dabar bus?“ ir… nieko nedaro, kad situacija pasikeistų.
Negana to, dalis žmonių mėgsta racionalizuoti stresinę situaciją, t. y., rasti paaiškinimus, kurie gal ir panašūs į tiesą, bet toli gražu nebūtinai yra tiesa.
Pavyzdžiui: „net jei aš ir spėčiau padaryti šį darbą, vis tiek mane blogai įvertins, aš neįtiksiu, tad neverta net stengtis“ arba „aš tiesiai sakau, ką galvoju, todėl manęs nemėgsta ir už tai man rašo blogus pažymius, galiu net nesistengti“.
Prisipažinkime sau: tai panašu į išsisukinėjimą, tiesa? Ir vėl nieko nedaroma, kad situacija keistųsi.
Tad kokie konkretūs žingsniai galėtų vesti situacijos šeimininko pozicijos link?
Panagrinėkime galimą studentišką situaciją.
Mažai tikėtina, kad jūsų aplinka visada bus vien pozityvi ir prisitaikys prie jūsų. Tai – abipusis procesas: ji veikia jus, jūs – aplinką. Aplinkinis pasaulis – tai jūsų pasaulis.
Todėl prisiimkite atsakomybę už tai, kas vyksta, nepermeskite to kitiems.
Pavyzdžiui, jei jūs pasirinkote būti studentu ir studijuoti tam tikrą dalyką, tai ko gero dėstytojai nėra kalti, kad naujos informacijos bus labai daug, o jūsų žinios – nuolat tikrinamos.
Antrasis žingsnis – kilus sudėtingai, neapibrėžtai, stresą keliančiai situacijai, pasikalbėkite su savimi. Tai reiškia, kad jūs turite nustoti save gąsdinti ar savęs gailėtis, o tiesiog balsu sau garsiai įsivardinti, kas konkrečiai kelia baimę, įtampą ar nerimą.
Taigi, negąsdinkite savęs („neįmanoma tiek išmokti“, „kas dabar bus?“, „nebegausiu stipendijos“, „ką tėvai pasakys“, „man nėra taip buvę“), o labai aiškiai sudėliokite, kas jums kelia didžiulę įtampą.
Pavyzdžiui: „iki egzamino liko 2 dienos, per tą laiką reikia perskaityti 4 storus vadovėlius, dar spėti atsiskaityti referatą, kitaip neleis laikyti egzamino“. Aiškus problemos įvardinimas mažina stresą, kadangi jūs bent jau turite aiškų planą, ką būtų galima pradėti daryti, nežiūrint situacijos beviltiškumo.
Trečia, pasikalbėkite su savimi ir apie tai, kas gali atsitikti blogiausio stresą keliančioje situacijoje. Netinka pasakymai, kad „bus labai blogai“, „aš to nepakelsiu“, „visi apie mane kalbės“ ir pan.
Mūsų aptariamu atveju blogiausias scenarijus galėtų būti toks: neišlaikytas egzaminas, todėl prasitęsusi sesija egzamino perlaikymui („vis tiek reikės išmokti, kai kiti jau atostogaus!“); ir negalėjimas išskristi į kelionę, nors bilietas jau nupirktas.
Blogiausio varianto įvardijimas turi dvi naudas – pirma, mobilizuojamės pradėti spręsti situaciją, kad neįvyktų blogiausia; antra, blogiausio varianto konkretizavimas neretai nuima įtampą, nes pamatome, kad nėra taip baisu, kaip save gąsdinome. Kartais net atveria naujas patirtis ar gyvenimo galimybes.
Labai aiškiai susiplanuokite laiką ir išnaudokite kilusią įtampą tikslui pasiekti. Tai yra, padarykite viską, kad per 2 dienas įveiktumėte 4 vadovėlius ir susitartumėte dėl referato atsiskaitymo. Nenuleiskite rankų ir padarykite viską, kad jūsų sąžinė būtų rami, kaip tai bepasibaigtų.
Tad linkiu nebijoti pripažinti, kad kiekviena stresinė situacija yra tarsi mūsų sufleris. Pasistenkite suprasti, ką ji sufleruoja ir ką jūs turite išmokti. Tik tuomet įtampą keliančių situacijų po truputį ims mažėti, dings ateities baimė ir nebesijausite auka. Leiskite įvykiams tekėti pagal kitą scenarijų!
Dr. Rosita Lekavičienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė, psichologė
