Pastaraisiais metais Indonezija, o ypač viena iš jos salų – Balis – tapo itin populiariu keliautojų pasirinkimu. „Kai pirmą kartą nuvykau į Balį, pati norėjau išsitraukti kamerą ir filmuoti, kiek jame daug turistų“, – įspūdžiais dalijasi pusmečiui į Indoneziją išvykusi KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) studentė Laura Laikūnaitė.
Kauno technologijos universiteto (KTU) trečiakursė Laura Laikūnaitė studijuoja Komunikaciją ir informacijos valdymo technologijas. Pasinaudojusi akademinių mainų programa mergina pernai pavasarį mokėsi salyno sostinėje Džakartoje įsikūrusiame BINUS universitete. Ši didžiausia pasaulyje salų valstybė pašnekovę patraukė savo savitumu: „Indoneziją pasirinkau dėl kultūros išskirtinumo ir gamtos grožio.“
Studentė vadina Indoneziją didelių kontrastų šalimi. Valstybėje, turinčioje per 260 mln. gyventojų, egzistuoja didelė atskirtis tarp skurdžiai ir pasiturinčiai gyvenančių žmonių. Salyną sudaro daugiau nei 17 tūkst. salų, iš kurių apie 6 tūkst. yra apgyvendintos. Jose netrūksta pasakiško grožio paplūdimių, tačiau daug kur pilna šiukšlių – šalis nesusitvarko su opia plastiko taršos problema.
Nors dangoraižiais apstatytuose didmiesčiuose verda modernus vakarietiškas gyvenimas, atvykusieji į Indoneziją taip pat gali susipažinti su išlikusiomis iš kartos į kartą perduodamomis aborigenų tradicijomis. Remiantis salyno čiabuvius atstovaujančios ir jų teises ginančios visuomeninės organizacijos „Aliansi Masyarakat Adat Nusantara“ teigimu, valstybėje gyvena tarp 50 ir 70 mln. čiabuvių.
Privilegijos mainų studentams
Pasak studentės, BINUS universiteto taisyklės yra griežtos ir dauguma dėstytojų jomis vadovaujasi. Lankomumas universitete yra labai reguliuojamas – kaskart prieš paskaitą studentai turi nuskaityti studento kortelę ir taip pažymėti savo dalyvavimą.
Norint gauti leidimą laikyti egzaminus, privaloma lankyti 80 proc. visų paskaitų. Neužtenka tik susirgti ir atnešti pažymą iš gydytojo: praleistos paskaitos užskaitomos tik tada, jei susirgęs studentas atsiduria ligoninėje. Santykiai su dėstytojais ir administracija yra formalūs ir studentai nėra linkę prieštarauti ar nepritarti dėstytojams.
„Išskirtinė mainų studentų privilegija – asmeninio tvarkaraščio sudarymas. Akademinėje sistemoje galima rasti paskaitų ir atostogų grafiką bei matyti, kada paskaitos vyksta nuotoliniu būdu. Taip mainų studentai planuoja savo paskaitų praleidimą, kad turėtų daugiau laiko kelionėms. Mano fakultete studijos buvo labai lengvos, aš turėjau paskaitas tik dvi dienas per savaitę, todėl galėjau daug keliauti ir pažinti vietinę kultūrą bei aplankyti kaimynines šalis“, – palankia mainų studentų situacija džiaugiasi pašnekovė.
Neišsemiamos galimybės ir praturtinančios patirtys
Kadangi valstybė yra labai didelė, o kiekviena sala turi savą kultūrą, dominuojančią religiją ir vartojamą vietinę kalbą, visur patirtis yra skirtinga. Salose veiklos netrūksta: Laura lankėsi įvairiose šventyklose, vaikščiojo tankiomis, gyvybės pilnomis džiunglėmis, kopė į tarp debesų stūksančias ugnikalnių viršūnes ir nardė žydruose vandenyse – išmėgino viską, ko patirti Lietuvoje nebūtų įmanoma.
„Didžiausią įspūdį paliko kelionė į Komodo nacionalinį parką, ten gyvai pamačiau Komodo varanus“, – prisiminimais dalijasi Laura. Šie gyvūnai yra didžiausi Žemėje gyvenantys driežai, galintys užaugti iki 3 metrų ilgio ir sverti net 70 kg.
Studentė taip pat džiaugėsi ir atogrąžų orais: „Tropinis klimatas ir smarkūs lietūs, po kurių viskas atgydavo, man patiko. Ypač laukdavau lietaus Džakartoje, nes čia visada tvanku ir tvyro didžiulis smogas, o palijus oras bent trumpam tapdavo gaivesnis.“
Be to, neatsiejama kelionių dalis buvo bendravimas su indoneziečiais. „Vietinė kalba nėra sunki ir reikalingiausi žodžiai greitai išmokstami, o jų reikia norint nusipirkti maisto gatvėje ar keliaujant. Dauguma indoneziečių drąsiai naudoja „Google“ vertėją arba suranda žmogų, galintį susikalbėti angliškai. Bet svarbiausia kalba Indonezijoje – šypsena“, – prisimena studentė.
Iššūkiai gyvenant Indonezijoje
Vis dėlto, gyvenimas Indonezijoje merginai ne visada buvo rožėmis klotas: „Maistas man buvo didžiausias iššūkis, kadangi aš nevalgau mėsos ir mėgstu valgyti labai daug daržovių. Tačiau ten beveik viskas yra gaminama su mėsa ir ryžiais, ir be jokių daržovių.“
Pasak jos, sunkiausia maitintis buvo Džakartoje, nes maistas buvo tikrai labai prastas bei gaminamas nesilaikant higienos reikalavimų. Kita vertus, salose gausu įvairių tropinių vaisių: papajų, ananasų, mangų ir t.t. „Į Lietuvą atvežti šie egzotiniai vaisiai savo skoniu tikrai neprilygsta Indonezijoje pardavinėjamiems šviežiems“, – tikina Laura.
Taip pat, Java, kurioje mergina praleido daugiausia laiko, yra didžiausią žmonių populiaciją turinti sala pasaulyje. Eismo kamščiai ir visur esantys žmonės, visą laiką norintys kartu nusifotografuoti ar užkalbinti, buvo Lauros kasdienybė. Dauguma vakariečių vyksta į Balį, todėl Javoje jų labai mažai. Yra tam tikros turistinės vietos, dažnai sulaukiančios kitataučių, bet jie dažniausiai keliauja vienu ir tuo pačiu maršrutu. Lietaus sezonu beveik neįmanoma sutikti atvykėlių iš Vakarų, o sausuoju jų pagausėja.
„Kartais nuolatinis noras bendrauti ar nusifotografuoti vargindavo. Ypač kai nuvažiuodavau į kokią turistinę vietą, susimokėdavau už bilietą, o įėjusi atsidurdavau dėmesio centre. Ir jeigu sutikdavau nusifotografuoti bent kartą, iškart susiformuodavo su manimi įsiamžinti norinčių žmonių eilė.“
Nepaisant sulaukiamo neįprastai didelio dėmesio ir daržovių trūkumo vietinėje virtuvėje, nuostabi gamta ir bendravimas su indoneziečiais Laurai buvo didžiausias nuotykis ir turtingiausia gyvenimo patirtis. Todėl ir kitiems rekomenduoja apsilankyti Indonezijoje ir ją patirti, bet pasiruošti visą laiką būti dėmesio centre.
