Turbūt yra mažai moterų, kurios yra visiškai patenkintos savo išvaizda, ypač veidu. Kartais išvaizda yra taip sureikšminama, kad netgi darosi sunku gyventi. Kodėl taip nutinka, kaip reikėtų teisingai save vertinti ir kaip sau padėti tapti gražesnei, pasakoja KTU socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto psichologė Milda Perminienė.
Priežastys slypi viduje
Yra keletas priežasčių, kodėl moterys gali būti nepatenkintos savo veidu ar išvaizda apskritai. Veidas yra vizuali mūsų identiteto dalis, kurią žmonės pirmiausia pastebi – ji aktyvuojama bendraujant, veidu yra perteikiama didžioji dalis neverbalinės kalbos, emocijų. Būtent todėl nepasitenkinimas veidu yra labiausiai susijęs su asmenybe, žmogaus vidine būsena, pasitenkinimu gyvenimu. Kiekvienas galime pastebėti, kad, kai blogai jaučiamės, esame nepatenkinti savo išvaizda. Dažniausiai tai būna trumpi periodai, susiję su gyvenimo įvykiais ar nuotaika, bet kai kada gali trukti ir ilgiau. Tyrimai rodo, kad tos moterys, kurios nori keisti savo išvaizdą, yra labiau linkusios į depresyvumą, mažiau pasitiki savimi.
Taip pat išvaizdos vertinimui įtakos turi ne tik šiandieninė būsena, bet ir moters ankstesnė patirtis, susijusi su išvaizda. Tarkime, jei vaikystėje, mokykloje iš mergaitės išvaizdos tyčiojosi, labai tikėtina, kad suaugusi ji bus jautresnė šiuo atžvilgiu. Arba jei mama per daug dėmesio skirdavo savo išvaizdai, klausinėdavo vaikų, ar ji gerai atrodo, tai vaikams irgi gali suformuoti įsitikinimą, kaip turi atrodyti moteris, ir sureikšminti išvaizdos aspektą. Tyrimai taip pat rodo, kad savo išvaizdą keisti yra labiau linkę tos moterys, kurios vaikystėje turėjo prastesnius santykius su tėvu, stokojo jo meilės ir šilumos.
Iš evoliucinės perspektyvos žvelgiant, moterys nori būti gražios, nes grožis siejamas su sveikata, vaisingumu, o tai gali labiau traukti vyrų dėmesį. Šį požiūrį sustiprina ir masinėse informavimo priemonėse formuojami stereotipai, kad graži moteris yra jaunatviškai atrodanti moteris. Taigi, bėgant metams moterys nori palaikyti jaunatvišką išvaizdą, kaip įmanydamos siekia išlaikyti lygią odą, putlias lūpas.
Reklamų, filmų daromą įtaką norui keisti išvaizdą įrodo tyrimai, sakantys, kad moterys, dažniau žiūrinčios televizorių, yra labiau linkusios keisti savo išvaizdą. Beje, ne tik moterys, bet ir vyrai per televiziją matydami gražius ir laimingus žmones, ima mažiau pasitikėti savimi. Pastarųjų kelių metų tyrimai rodo, kad nors vyrų susirūpinimas kyla dėl kitų išvaizdos elementų (pvz. alaus pilvukas, krūtinė, plaukų slinkimas), tačiau nepasitenkinusių savo išvaizda vyrų skaičius gali prilygti ar net viršyti savo išvaizda nepatenkintų moterų skaičių.
Ką daryti?
Reikėtų pagalvoti apie savo gyvenimo tikslus ir ką bei kiek mūsų išvaizda lemia mūsų gyvenime. Jei moteriai išvaizda labai svarbi – padeda siekti tikslų, tuomet baimė prarasti šį privalumą siejasi su neigiamu savęs vertinimu ir noru nuolatos ką nors tobulinti. Reikia pamąstyti, kaip galima sustiprinti kitus gyvenimo elementus, kad grožis nebūtų vienintelė mūsų turima „valiuta“. Galbūt tai tam tikri įgūdžiai, žinios, nuoširdūs santykiai su kitais, prasminga veikla, kurioje mums sekasi. Reikėtų daugiau investuoti į savęs pažinimą, tobulinimą ir suvokimą, ko norime iš savo išvaizdos – ar tai padės būti tuo, kuo norime. Juk ateis laikas, kai suprasime, kad gamtos nenugalėsime, amžius vis tiek pasivys. Ir kas tada liks – pražūtis?.. Pažiūrėkime istoriškai – pavyzdžiui, egzistuoja viena hipotezė, kad Marilyn Monroe, sulaukusi vidutinio amžiaus, pasitraukė iš gyvenimo, nes buvo nepatenkinta savo išvaizda. Ji jautė, kad praranda savo vienintelį svertą.
Beje, siūlyčiau prisiminti, kad grožis moterims nėra tik privalumas. Viena teorija teigia, kad galima būti ir pernelyg patraukliam, o tai gali sukelti tam tikrų sunkumų, pavyzdžiui, vyrai vadovai gali nežiūrėti rimtai, gali būti sunkiau pasiekti vadovaujančią poziciją. Taip pat labai gražiems žmonėms gali būti sunkiau susitaikyti su dėl senėjimo besikeičiančia išvaizda. Kada grožis blėsta, gali apimti depresinė savijauta, didesnis nepasitenkinimas savimi, savo gyvenimu. Tuomet reikia galvoti, į kokius kitus dalykus galima atsiremti, už ką dar galime būti vertinami, gerbiami, mylimi.
Galiausiai, galima pagalvoti apie tai, kad grožio sąvoka yra subjektyvi, o jo standartai keičiasi kartu su kultūra, laikotarpiu. Pavyzdžiui, Da Vinčis tobulą grožį siekė apskaičiuoti matematiškai ir jį aprašė taip:
Ausies ilgis lygus atstumui nuo apatinės nosies dalies iki viršutinio akies voko. Atstumas nuo smakro iki nosies apačios sudaro trečią veido dalį ir yra lygus atstumui nuo nosies apačios iki kaktos.
Tobulo grožio pavyzdys pagal Da Vinči yra – Mona Liza, tačiau ar jos veidas mus pritrenkia grožiu?
Patarimai tėvams
Tėvams nereiktų sureikšminti savo, savo vaikų ir kitų žmonių išvaizdos. Egzistuoja daugybė veiksnių, kurie žmonėms padeda būti sėkmingais, charizmatiškais ir, kurie nėra susiję su fiziniu patrauklumu. Tėvams reikėtų orientuotis į tų savybių ugdymą, kurias vystyti, tobulinti gali pats žmogus. Fizinis grožis, didžia dalimi priklauso nuo paveldimumo, gamtos, amžiaus, todėl mes esame mažai pajėgūs jį kontroliuoti. Taip, išvaizdą galima keisti plastinėmis operacijomis, bet to nedarysime visą gyvenimą, galiausiai gamta nugalės.
Taip pat, siūlau prisiminti, kad patrauklumas yra susijęs su vidine žmogaus būsena. Laimingas, besišypsantis vaikas ar suaugęs traukia prie savęs aplinkinius. Tuo tarpu, pati gražiausia moteris ar vyras, būdami šalti, grubūs, irzlūs – atstumia žmones. Visiška tiesa yra tai, kad mums patinkantys žmonės tampa gražesni, o nepatinkantys (kad ir kokie gražūs jie būtų) – tampa mažiau fiziškai patrauklūs. Taigi, bendravimo įgūdžiai yra svarbūs ugdant, auklėjant vaiką.
Galiausiai, kaip sakė žymus psichologas Rudolfas Dreikursas, mes esame linkę save, savo vaikus lyginti su kitais ir tarsi sustatyti visus ant tam tikrų „geresnis-blogesnis“ kopėčių: „oi jis gražesnis, oi kokia ji graži, bet jis protingesnis“. Augindami vaikus, turėtume jiems rodyti, kad nepriklausomai nuo to kokie protingi ar gražūs jie bus, mes juos vis tiek mylėsime vienodai ir besąlygiškai, drąsindami nesėkmių metu, padėdami mokytis iš klaidų.
Straipsnis spausdintas žurnale “Laikas sau”
