Nors naujoji Lietuvos valdžia švietimą įvardija vienu svarbiausių prioritetų, pirmieji jos žingsniai verčia sunerimti, ar šis prioritetas neliks tik skambiais žodžiais. Politologas Ainius Lašas baiminasi, kad Seimas gali pristabdyti esminius strateginius žingsnius.
„Labai tikiuosi, jog tas visur skambantis darnos motyvas netaps savaiminiu tikslu. Darnos dėl darnos principas jau buvo taikomas paskutinius kelis metus ir rezultatai tikrai nedžiugina“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslo darbuotojas dr. A. Lašas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad naujosios valdžios veiksmus ir prioritetinių klausimų nustatymą gali smarkiai įtakoti religinės nuostatos.
– Pirmieji naujosios Lietuvos valdžios žingsniai, pavyzdžiui, siekis uždrausti šaldyti embrionus ar didinti akcizą alkoholiui, sukėlė daug aštrių diskusijų, prieštaringų vertinimų. Ar galime tai vadinti indikatoriumi, parodančiu kaip vyks naujojo parlamento darbas, kokioms sritims bus skiriami pagrindiniai prioritetai?, – paklausėme A. Lašo.
– Prognozuoti sunku, bet pirmas įspūdis yra svarbus, nes jis turi išliekamąją vertę. Rinkėjų dėmesys politikai dar nėra nuslūgęs ir todėl naujoji valdžia turi progą pasidėti tvirtą pamatą tolimesniems veiksmams. Tačiau vietoje pirmo atsargesnio žingsnio, mes matome labai kietą ir dogmatišką vienos pozicijos forsavimą.
Sunku suprasti, kodėl negalima palikti abu nevaisingumo gydymo metodus (neapribojant vieno iš jų) ir pasižiūrėti, kaip jie veikia praktikoje. Surinkus pakankamai duomenų ir juos išanalizavus, už kelių metų jau galima daryti tam tikras korekcijas. Jei naujas metodas veikia taip pat efektyviai ir neturi rimtų pašalinių pasekmių, tada jį galima prioretizuoti.
– Kaip svarbias valstybei reformas gali paveikti nemažos dalies valdančiųjų aiškiai išreikštos religinės nuostatos?
– Kai svarbių reformų pagrindu tampa vienokios ar kitokios religinės doktrinos, jos gali užgniaužti diskusiją bei kompromisų paiešką demokratinėje visuomenėje. Juk doktrinos savo esmėje nereikalauja įrodymų. Jos reikalauja tikėjimo.
Taigi ateinama su išankstine „tiesos“ nuostata, kuri a priori traktuojama kaip viršesnė už visas kitas. Ir tas viršumas kyla ne iš argumento įtikinamumo, o iš tariamai transcendentinės nuostatos prigimties. Apskritai, tai kas svarbu ir reformuotina iš tam tikro religinio taško, nebūtinai yra aktualu iš bendresnės visuomeninės perspektyvos.
Nesupraskite neteisingai. Jokiu būdu nerekomenduoju užgniaužti religinės laisvės, bet sekuliarioje valstybėje vienokia ar kitokia religinė perspektyva yra traktuojama lygiaverčiai su visomis kitomis. Ji gali „nugalėti“, bet ji neateina su kažkokia privilegijuota iš dangaus aura.
– Daugeliui apskritai kilo abejonė, ar aukščiau minimas klausimas tikrai yra pats svarbiausias šiuo metu, kai prieš rinkimus ir dabar akcentuojama, kad, pavyzdžiui, vienas valstybės prioritetų yra švietimas?
– Kaip jau minėjau, religinė problematika nebūtinai sutampa su visuomenine. Todėl iš principo tokia įvykių eiga stebėtis nevertėtų, bet, įtariu, jog nemaža dalis rinkėjų nebuvo iki galo pramatę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos religinį dėmenį. Taigi jie sulaukė siurprizo!
Bet tuo pačiu nepamirškime, jog čia tik pirmi naujos valdančios daugumos žingsniai. Dar laukia ne vieneri darbo metai Seime ir, tikėtina, jog bus sugrįžta prie numatytų prioritetų.
– Ką girdite iš dabartinės valdančiosios daugumos švietimo politikos klausimais? Ar aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas, apie kurį tiek daug kalbama pastaraisiais metais, gali įvykti?
– Jei pažvelgtume atidžiau į nesenai paskelbtą vyriausybės programą, tai joje minima Lietuvos mokslo ir studijų fragmentacijos problema. Taip pat kalbama apie būtinybę sutelkti aukštųjų mokyklų žmogiškuosius resursus. Be to, žinome, jog naujoji švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė savo laiku yra išsakiusi paramą aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo idėjai.
Taigi iš pirmo žvilgsnio Vyriausybė uždegė žalią šviesą optimizavimui, bet su tvirtomis išvadomis neskubėčiau. Seime bei akademinėje bendruomenėje pasigirsta ir ganėtinai skeptiškų balsų. Vietoje tinklo optimizavimo siūloma tik studijų dubliavimo mažinimo strategija. Mano nuomone, tai labai ribotas žingsnis, nesprendžiantis esminių struktūrinių aukštojo mokslo sistemos trūkumų, bet toks pasiūlymas yra ir jis turi savo rėmėjus.
– Esate viešai pasidžiaugęs, kad švietimo ir mokslo ministre tapo savo srities ekspertė, buvusi Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) vadovė J. Petrauskienė. Jūsų vertinimu, ar naujame Seime ji turės galimybę priimti strategiškai svarbiausius švietimui sprendimus?
– Galimybių yra, bet bijau, kad Seimas gali pristabdyti esminius strateginius žingsnius. Labai tikiuosi, jog tas visur skambantis darnos motyvas netaps savaiminiu tikslu.
Darnos dėl darnos principas jau buvo taikomas paskutinius kelis metus ir rezultatai tikrai nedžiugina. Darnos viduje reikia tam, kad galėtume pilnai išnaudoti savo aukštojo mokslo sektoriaus potencialą ir adekvačiai konkuruoti tarptautinėje mokslo rinkoje.
Pasižiūrėkime atidžiau į estus. Jie žada konsoliduoti aukštojo mokslo tinklą iki trijų universitetų, nes nori sumažinti vidinę konkurenciją ir padidinti tarptautinį Estijos aukštojo mokslo ir studijų svorį. Su konsolidacija ir atitinkamomis investicijomis ateina galimybės pritraukti pasaulinio lygio specialistus į aukštojo mokslo sektorių, kas savo ruožtu yra investicija į visą šalies ateitį.
– Kokius įvardintumėte svarbiausius darbus, kuriuos reikėtų atlikti reformuojant Lietuvos aukštojo mokslą sistemą?
– Svarbių darbų yra tikrai daug ir jų visų neišvardinsiu, bet labiausiai norisi, kad būtų mąstoma kompleksiškai. Dažną kartą mūsuose susitelkiama į vieną ar kitą aspektą – studijų krepšelius, nemokamą mokslą ar finansavimo padidinimą – ir tai staiga tampa kažkokia panacėja. Po kelių metų pasimato, kad tokie nišiniai veiksmai nieko nepasiekia, o dažną kartą tik dar labiau komplikuoja situaciją.
Taigi siūlyčiau imtis visapusiško problemos sprendimo: optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklą (kas automatiškai eliminuos ir studijų dubliavimosi problemą), perorientuoti mokslo finansavimą skatinant tarptautiškumą, investuoti ES struktūrines lėšas į profesūros naujų įgūdžių lavinimą, sukurti fondus pasaulinio lygio specialistų pritraukimui bei mūsų jaunimo studijoms geriausiuose pasaulio universitetuose ir pagaliau padidinti bendrą sektoriaus finansavimą.
Tikrai būsiu kažką praleidęs, bet būtent tokio tipo kompleksiška reforma gali pakylėti mūsų aukštąjį mokslą į visiškai naują kokybinę plotmę ir pagaliau perkelti jį į XXI amžių. Būtent tokio tipo reformą ir linkiu įgyvendinti naujajai švietimo ministrei!
