Laikmečiui pasikeitus, kuomet gyvename apsupti technologijų, interneto ir skaitmeninio turinio, realu tikėtis pokyčių ir universitete. Ir nors su anksčiau minėtais dalykais susiduriame kasdien ir didžioji dalis jau nebejaučiame skaitmeninės atskirties (angl. digital divide), gali būti, kad apie tuos dalykus vis dar verta pasimokyti. Todėl nenuostabu, kad universitetuose atsiranda mūsų globalią, skaitmenizuotą aplinką atliepiančių studijų programų.
Viena tokių yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete vykdoma bakalauro studijų programa „Filosofijos ir skaitmeninė kultūra“. Skaitmeninės kultūros studijas šiandien galime atrasti tiek užsienio, tiek Lietuvos universitetuose. Tad kokios tai studijos ir ko jose mokoma?
Kaip skaitmeninė kultūra susijusi su filosofija?
Skaitmeninė kultūra – tai šiandieninis pasaulis, kuriame žmogus nuolatos susiduria su komunikacijos technologijomis. Tarkime, XIX a. žmogus gyveno spaudos kultūroje, XX a. įsivyravo elektroninių transliacijų, ypač televizijos, kultūra, kurią šiandien stipriai išplėtė ir komunikaciją pagreitino į tinklą sujungti kompiuteriai, suasmenintos technologijos (pvz., mobilūs telefonai) ir skaitmeniniai atvaizdai. Kitais žodžiais tariant, skaitmeninė kultūra – tai visi mus ištinkantys pokyčiai, kuriuos sukuria skaitmeninės, į tinklą susietos ir individualizuotos medijos.
Medijos – tai žmogaus organų ir juslių tęsiniai. Ratas pratęsia pėdą, žiūronai pratęsia akį, raštas pratęsia balsą ir t. t. Būtent tokį požiūrį į mediją priminė ir išpopuliarino garsus XX a. medijų filosofas Marshallas McLuhanas. Jam medija yra ir kalba, ir raštas, ir rūbai (juk jie pratęsia odą), ir pastatas, ir miestas, ir automobilis, ir laikrodis, ir pinigai, ir ginklai, ir automatiniai įrenginiai, ir, žinoma, šiandien galėtume sakyti, kompiuteris, telefonas, internetas ir socialinis tinklas. Mes gimstame, augame, dirbame, kuriame, komunikuojame, pramogaujame medijų terpėje. Tokios skaitmeniškai medijuotos veiklos padarinys yra skaitmeninė kultūra.
Mes siekiame pagerinti ar bent jau palengvinti savo gyvenimą, išrasdami, gamindami ir naudodami įrankius, bet svarbu suvokti, kad šie įrankiai keičia mus pačius. Organų ir juslių tęsiniai transformuoja mūsų organus ir jusles, dažnai susilpnindami juos ar net visiškai nujautrindami. Štai su šio „atgalinio“ poveikio įsisąmoninimu ir apmąstymu randasi filosofija. Filosofijos ir skaitmeninės kultūros junginys yra tai, kas gali padėti išlikti budriu ir sėkmingai dirbti skaitmenizuoto verslo, politikos ar švietimo srityje.
Aprėpianti platų įgūdžių ir žinių lauką
Manau, kad mūsų neturėtų trikdyti toks platus skaitmeninės kultūros laukas. Juk ar ne tokį pat platų spektrą tarpusavyje susijusių reiškinių apima ir tokios sąvokos kaip technika, menas, valdymas ar lyderystė? Kažkas manęs paklausė, kodėl filosofija ir skaitmeninė kultūra, o ne filosofija ir technologijos. Iš tikrųjų kultūrologija ir technologija glaudžiai siejasi tarpusavyje. Abi jos kalba apie žmogaus kūrybinę ir gamybinę veiklą. Technologija daugiau aprėpia materialius objektus, kultūra – dvasinius. Abi šios sąvokos yra labai archajiškos. Jų ištakos – Antika ar net dar ankstesnė pasaulėvoka. Graikiška žodžio „technika“ etimologija mus nukreipia į amatininkišką, visų pirma – dailidės ar statybininko, veiklą. Lotyniško žodžio „kultūra“ etimologija yra dar senoviškesnė ir byloja mums apie žemdirbystę.
Jeigu neklystu, Ciceronas pirmasis prabilo apie sielos dirvos kultivavimą ir pradėjo vartoti žodį „kultūra“ žmogaus išsilavinimui įvardinti. Matome, kad technologija ir kultūrologija pirmiausia domisi žmogaus veikla ir kūryba, net jei tai – savikūros veikla ir technologija. Bet kuriam dvasiniam kultūros objektui sukurti (meno kūriniui, filosofinei idėjai ar valstybės valdymo modeliui) visada buvo būtini materialūs įrankiai (muzikos instrumentas, rašiklis ar spausdinimo presas). Skaitmeninė kultūra, apimdama abu šiuos aspektus, į pirmą planą iškelia įtarpintos veiklos ir santykio problematiką, ypač skaitmeninės gamybos, verslumo, visuomeninio santykio, skaitmeninės komunikacijos ir informacijos sklaidos.
Galėtume sakyti, kad skaitmeninė kultūra yra technikos, kultūros ir komunikacijos sintezė. Šiandien tai ypač svarbu, kadangi informacinių ir telekomunikacinių technologijų vystymasis ir kaita yra labai intensyvi. Nuolatos susiduriame su naujais iššūkiais, kuriuos sukuria įtampa tarp inovacijų, skaitmeninio verslumo ir etikos.
Teorijos taikymas praktikoje
Klasikinė filosofija buvo skirstoma į teorinę ir praktinę, kitaip sakant, į pažinimo ir veiklos ar elgesio filosofiją. Nemažai filosofų šiandien kritikuoja tokį griežtą teorijos ir praktikos skyrimą, kadangi tikrovėje tokią griežtą takoskyrą aptikti sunku. Visiems žinoma, kad graikiškas žodis „filosofija“ reiškia išminties meilę. Daugelis filosofų tokią meilę supranta kaip ko nors siekį ir puoselėjimą. Bet kai kalba pasisuka apie išmintį, tiek filosofijos istorijoje, tiek šiandienoje kyla daug diskusijų. Vieniems (pavyzdžiui, Aristoteliui) tai visų pirma – teorinis pažinimas. Kitiems (pavyzdžiui, Marksui, egzistencialistams) išminties ištakos ir paskirtis yra kasdienė praktinė veikla.
Mūsų „Filosofijos ir skaitmeninės kultūros“ studijų programa tarpsta šių kraštutinumų viduryje. Studentas šioje studijų programoje turės galimybę išklausyti ir teorinės filosofijos (filosofijos istorija, socialinė ir politinė filosofija), ir taikomosios filosofijos (eksperimentinė filosofija, tinklo etika, skaitmeninė poetika), ir į skaitmenines praktikas orientuotus kursus (produkto vystymo projekto modulyje studentas mokysis skaitmenizuoti idėjas: fotografuoti, kurti vaizdo siužetą, filmuoti, montuoti vaizdo medžiagą).
Žinau, kad vyksta debatai dėl teorinių fudamentaliųjų mokslų statuso ir net likimo. Esu tikras, kad filosofija gali būti praktiniu mokslu, o humanitarinių mokslų absolventas gali atrasti darbą, kuriame galėtų pritaikyti savo žinias, kur jo kompetencija būtų labai vertinama.
Humanitarinių mokslų bakalauras – puikus startas tolesniam išsilavinimui
Apie skaitmeninės kultūros ir filosofijos sąsajas jau šiek tiek užsiminiau. Iš tiesų humanitaro veiklos sritis yra labai plati. Tai ir iššūkis, ir galimybė. Žinoma, būtų nesąžininga ir naivu žadėti, kad vieną ar kitą programą baigęs studentas būtinai ir greitai gaus darbą vienoje ar kitoje srityje. Visi puikiai suprantame, kad tai kur kas labiau lemia absolvento individualus charakteris, talentai, pasiekimai, ryšiai, galiausiai net tam tikras sėkmės faktorius. Prasmingiau yra kalbėti, kur tam tikrus gebėjimus studijų metu įgijęs absolventas galėtų dirbti.
Filosofijos ir skaitmeninės kultūros studijų programą baigęs humanitaras galėtų dirbti kultūros arba komunikacijos srityje. Žiniasklaida (spauda, radijas, televizija, internetas), viešieji ryšiai, kultūros ar meno vadyba, reklama, menotyra, verslo konsultavimas medijų klausimais, lyderystė – visos šios sritys vienaip ar kitaip patenka į skaitmeninės kultūros tyrimo ir praktikos lauką. Gyvename laikmečiu, kai veiklos vis labiau ir labiau tarpusavyje siejasi ir maišosi, kai persikvalifikavimo situacija tampa neišvengiama kasdienybe.
Vis garsiau kalbama apie mokėjimą mokytis ir mokymąsi visą gyvenimą. Humanitarinių mokslų (kultūros filosofijos krypties) bakalauras – puikus startas po to rinktis labiau specializuotas magistro studijas. Tinklo visuomenėje kaip niekada svarbia tampa geba kritiškai atsirinkti informaciją ir suprasti. Supratimas neįmanomas be mokėjimo skaityti. Paveiki komunikacija neįmanoma be gebėjimo raiškiai šnekėti. Manau, kad tai iššūkis šiandienos žmogui ir šansas filosofijai prisiminti visų mokslų motinos ir tarpininkės autoritetą.
Nerijus Čepulis yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas.
