Kauno technologijų universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto studijų prodekanė Dainora Maumevičienė yra patyrusi vertėja raštu ir žodžiu − jai sinchroniniu būdu yra tekę vertėjauti daugelyje konferencijų ir derybų. Tačiau idėja kauniečiams ir Kauno svečiams pasiūlyti spektaklius su vertimu į anglų kalbą tapo įdomiu ir netikėtu iššūkiu.
– Kaip kilo idėja Kauno dramos teatre pasiūlyti žiūrovams spektaklių, su vertimu į anglų kalbą?
– Idėja kilo spontaniškai, tačiau natūraliai. Teatre vyksta daug įdomių procesų, jis tampa mūsų kultūros puoselėtoju. Žinome, kad ir pats Kaunas tampa patraukliu: atvyksta daug turistų, kurie domisi mūsų miestu ir kultūra. Bet iki šiol jie neturėjo galimybės pamatyti, kas vyksta teatre. Galimybė susipažinti su mūsų kultūra per teatrą buvo tarsi izoliuota – nebuvo jokio vertimo, titrų. Galvojome ir apie teatrą, ir apie tai, kad patys ruošiame technikos kalbos vertėjus. Taip gimė idėja teatrui pasiūlyti sinchroninį vertimą. Džiugu, kad teatras šiai idėjai pritarė ir ją palaikė. Tai yra ir nekasdienė praktika studentams − „gyvas“ vertimas realiuoju laiku. Kanadoje, Otavoje ir Monrealyje dvikalbystė yra įteisinta įstatymų, tai − natūralus dalykas. Niekam nekyla klausimų, kodėl spektaklis galėtų būti neverčiamas. Bendromis pastangomis norime teatrą paversti tarptautiškesniu, taip pat galvojame ir apie studentus bei jų įgyjamas kompetencijas.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai? Išgąsdino, nustebino, patiko?
– Pirmasis bandymas buvo grandiozinis – teatre vyko Baltijos šalių dramaturgijos festivalis, o Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete kaip tik buvo organizuojamas tarptautinis Naujųjų humanitarinių mokslų kongresas „Kūrybiškumas, įvairovė ir vystymasis – IcoN2015“. Lietuvių režisieriaus Gintaro Varno pastatytą spektaklį „Biografija: vaidinimas“ stebėjo užsienio režisieriai, aktoriai ir tarptautinio kongreso mokslininkai bei tyrėjai iš viso pasaulio. Patirtis buvo labai įdomi. Spektaklio vertimas yra visai kitoks negu, pavyzdžiui, vertimas konferencijoje sinchroniniu būdu, nes spektaklis yra gyvas organizmas. Aktoriai kartais kalba vienu metu, o ką tada daro vertėjas? Juk negali nutildyti aktorių, paprašyti, kad kalbėtų po vieną. Turi labai gerai susipažinti su spektakliu, su pjese, kūriniu, kad galėtum žiūrovui pateikti santrauką to, ką kalba veikėjai. Kitas iššūkis, bet kartu ir geroji patirtis, – spektaklis nuolat kinta, aktoriai improvizuoja. Galvojome, kad iš pradžių išsiversime visą tekstą ir drąsiai eisime pirmyn. Bet taip niekas nevyksta: aktoriai improvizuoja, pamiršta tekstą, nutolsta nuo jo, todėl negali aklai vadovautis išverstu raštu. Tada belieka pasikliauti tik klausa, sugebėti greitai reaguoti į tai, kas vyksta scenoje, ir pateikti santrauką. Įdomus yra ir techninis pasiruošimas. Teatras yra puikiai pasiruošęs – verčiant naudojamos naujausios technologijos. Tačiau aktoriai juda, ne visada vaikšto su mikrofonais arba, išgyvendami spektaklio veikėjo dramą, kartais kalba labai tyliai. Jie kartais pamiršta apie vertėjus (juokiasi). Žiūrime, kaip ruošiasi aktoriai, susitinkame su teatro žmonėmis ir domimės spektaklio kontekstu.
– Kam yra skirti spektakliai su vertimu?
– Auditorija plati. Užsienio studentai ir studentai iš Lietuvos tokį spektaklį gali naudoti mokymosi tikslais. Tokie spektakliai svarbūs ir neregiams. Žinoma, sinchroninis vertimas nėra garsinis vaizdavimas, bet tai yra žingsnis, siekiant juos priartinti prie teatro. Kita tikslinė auditorija – užsieniečiai, gyvenantys Kaune, ir turistai. Vertėjas, versdamas spektaklį, suvokia, kad jį stebi ir tie, kuriems anglų kalba nėra gimtoji, todėl yra taikomos tam tikros vertimo strategijos, tekstas šiek tiek adaptuojamas, supaprastinamas. Gali kalbėti aukštomis frazėmis ar Šekspyro kalba, bet užsienietis, kuriam anglų kalba nėra gimtoji, klausydamas ir stebėdamas spektaklį, gali jo nesuprasti bei prarasti malonumą stebėti. Versdama spektaklį, visada galvoju apie spektaklį stebintį užsienietį ir kaip jam perteikti pagrindinę mintį. Pvz., vienoje spektaklio „Biografija: vaidinimas“ scenoje veikėjas vardija žuvų pavadinimus. Juk ne kiekvienas anglų kalbą kaip pirmąją ar antrąją užsienio kalbą mokantis žmogus žino, kaip angliškai vadinamas lynas. Todėl tokiu atveju vietoje konkrečios rūšies yra vartojamas apibendrinamasis žodis.
– Kokio atsako apie spektaklius su sinchroniniu vertimu sulaukiate iš žiūrovų? Ar jie patenkinti galimybe stebėti spektaklį anglų kalba?
– Praėjo per mažai laiko, kad galėčiau apibendrinti, tačiau pirmąjį spektaklį, kurį vertėme sinchroniniu būdu, stebėjo gimtakalbiai – mokslininkai, vertimo srities ekspertai ir žinovai. Taip pat ir profesorius, audiovizualinio vertimo guru Yves Gambier, kuriuo mes sekame. Atsiliepimai buvo geri: žiūrovai buvo sužavėti ir nustebę, kad siūloma tokia paslauga. Spektaklio „Biografija: vaidinimas“ režisierius Gintaras Varnas, kuris yra labai kritiškas, stebėjo verčiamą spektaklį – sulaukėme jo pagyrų. Mums pavyksta susidoroti su šia užduotimi, esame patenkinti, nes įgyjame naujų gebėjimų, suteikiame naujų patirčių žiūrovams ir patenkiname jų poreikius.
– Gruodžio 6 d. versite latvių režisieriaus Valterio Sylio spektaklį „Miškinis“. Kuo ypatingas šis spektaklis?
– Šis spektaklis yra kitoks. Jame vaizduojamos patirtys, kurias išgyveno ir Lietuva. Auditorijai, kuri nėra susijusi su Lietuva, jas norime perteikti suprantamai. Vienas sunkiausių dalykų buvo išversti spektaklio pavadinimą: mums aišku ir suprantama, kad miškinis − partizanas, o angliškai forest man / woodman – žmogus, kuris gyvena miške be socializacijos ir yra laukinis. Tokiame vertime neatsispindi partizanų pasipriešinimas ir kovos, kurias išgyveno Lietuva. Nežinantiems konteksto ir stebintiems spektaklį kartais yra sunku suvokti spektaklyje atskleidžiamas to meto realijas bei mums puikiai pažįstamus artefaktus, nes kai kuriuos dalykus gali suvokti tik tos kultūros žmonės. Surasti lietuviškų realijų atitikmenis kita kalba yra sunkiausias darbas. Spektaklis „Miškinis“ yra grindžiamas improvizacijomis, nes niekada nežinai, kas nutiks scenoje. Jame yra nemažai satyrinių, humoristinių vietų, žodžių žaismo. Veikėjas sako: „Koks tu miškinis, tu – naminis!“ Lietuviškai tai yra labai gražus žodžių žaismas ir satyra, o angliškai gali pritaikyti vertimą domestic, bet žodžio forestic nėra (domestic – naminis, šeimyniškas, forest – miškas – red. past.) Gali vėl sakyti forest brother (miško brolis – red. past.), tačiau dingsta mintis. Spektaklio trukmė – taip pat iššūkis. Verčiant sinchroniniu vertimu konferencijoje, vertėjai keičiasi kas 15 min., o teatre to nepadarysi. Čia dirba vienas žmogus, žiūrovas, klausytojas įpranta prie jo balso. Bandysime susidoroti su laiko ir kitais iššūkiais.
Spektaklis „Miškinis“ su vertimu į anglų kalbą – Nacionaliniame Kauno dramos teatre, gruodžio 6 d., 15 val.
Straipsnio autorė: Aistė MIKALAUSKAITĖ.
Straipsnis išspausdintas 2015.11.26:
