KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docento Š. Paunksnio monografijoje „Dark Fear, Eerie Cities“ nagrinėjami maždaug 2005-aisiais prasidėję pokyčiai Indijos kine.
Nors daugeliui pagalvojus apie Indijos kiną greičiausiai į galvą šauna žodis „Bolivudas“, tai tėra tik viena milžiniškos industrijos atšaka. Pasak autoriaus, Indijoje egzistuoja daug kino industrijų ir jų susiskirtymas yra kalbinis (hindi, bengalų, tamilų, ir kt.), o vadinamasis Bolivudas priklauso kino industrijai hindi kalba ir iš esmės reiškia komercinį kiną.
Šioje knygoje autorius žvelgia į kinematografiją hindi kalba gana plačiai ir analizuoja tiek Bolivudą, tiek mažiau komercinį kiną. Š. Paunksnis, Kauno technologijos universitete (KTU) dėstantis Filosofijos ir Skaitmeninės kultūros programų studentams, sako, kad kinas – savotiškas bet kurios šalies laikmečio atspindys.
„Kinas bet kurioje šalyje yra tampriai susijęs su to laikmečio realijomis – politinėmis, socialinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis, ir jas reflektuoja; tai savotiškas laikmečio veidrodis. Keičiantis toms realijoms, kinta ir jų reprezentacija kine,“ – pasakoja jis.
Iki XXI a. pradžios kinas hindi kalba buvo stipriai susiskirstęs į komercinį ir nekomercinį. Pastarajam buvo būdingos „rimtų“ temų analizės, buvo statomi filmai, pabrėžiantys socialines, politines to meto Indijos problemas.
Komercinis kinas – priešingai, daugiausia buvo pramoginis. Tradiciškai šiame kine buvo daug muzikos ir šokio. Tačiau tai ėmė keistis, o komercinis kinas ėmėsi tematine prasme supanašėti su nekomerciniu. Savo knygoje autorius stengiasi atsakyti į klausimą, kodėl tai atsitiko?
Nauji filmai neretai yra itin pesimistiniai, pilni smurto ir nagrinėja įvairias aktualias problemas, daugiausia susijusias su skurdu, susvetimėjimu, ekonominė nelygybe. Nemažai šių filmų yra detektyvinio pobūdžio. Taigi, pasak autoriaus, didelė dalis filmų nagrinėja „tamsiąją“ gyvenimo miestuose pusę didėjant ekonominei gerovei.
Knygoje kalbama apie ekonomines reformas Indijoje XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje, vadinamojo neoliberalizmo plėtrą, kurios padarinys buvo viduriniosios klasės augimas, tačiau kartu ir vartotojiškumo augimas, didėjanti praraja tarp socialinių klasių.
Pastarosios permainos sukėlė nemažai įtampos visuomenėje, kuri dažnai yra daugiau pasąmoninė, plika akimi nematoma, tačiau pasireiškia kūrybinėje, meninėje erdvėje. Panašaus pesimizmo galima aptikti įvairių šalių kine: JAV, Lotynų Amerikos, Pietryčių Azijos, Korėjos, Honkongo, daugelyje Europos kino tradicijų, tame tarpe ir Lietuvos (prisiminkite filmą „Lošėjas“).
Š. Paunksnis jau seniai nagrinėja šiuolaikinę Indiją ir jos kinematografiją. Idėja parašyti knygą jam kilo prieš šešerius metus besistažuojant Jawaharlal Nehru universitete Delyje ir dirbant prie kitos knygos apie Indijos kiną.
Autorius sėmėsi idėjų iš gyvenimo ir tuo metu jį supusios kasdienybės – stiprėjančios ir augančios vartotojiškumo kultūros Indijoje. Taip pat bendraudamas su gausėjančia ir turtingėjančia vidurine klase bei stebėdamas jų gyvenimo būdą.
„Greta to, be abejo, žiūrėjau ir labai daug filmų. Taigi filmai ir kasdieninės patirtys gyvenant Indijoje ir yra šios knygos ašis”, – apie knygos atsiradimą kalba docentas.
Šarūno Paunksnio knygą išleido Oksfordo universiteto leidykla – norintys gali ją įsigyti leidyklos internetiniame puslapyje https://global.oup.com/.
