Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas kartu su Užsienio kalbų centru lapkričio 10d. pakvietė visus į susitikimą su Nida Degutiene. Renginio tema – „Izraelis: pažįstama ir kartu nepažįstama šalis“. Jo metu buvo atsakyta į daugybę klausimų apie šios šalies tradicijas bei kultūrą, kalbėta apie mitus, stereotipus, tai, kas stebina šioje šalyje atvykusius svetimšalius.
Savo pasakojimą N. Degutienė pradėjo gan netikėta tema. Moteris teigė, jog pažinojo Icchoką Merą – dabartiniame SHMMF besimokiusį žymų žydų kilmės prozininką ir scenaristą. “Jis – pats didžiausias Lietuvos ambasadorius ir mylėtojas”, – teigė N. Degutienė. Taip pat jie buvo geri bičiuliai. Glaudūs žydų ir lietuvių santykiai paminėti ir tolimesniame viešnios pasakojime.
Stiprus saugumas ir pirmieji įspūdžiai
Pirmą kartą atvykę į Izraelį, žmonės turi tam tikrą nusistatymą ir baimes. Gal atvykę aplink išvys vien dykumą, galbūt paklius į karo sūkurį ir pan. Pati šalis, nors ir krečiama įvairių karinių neramumų, yra ganėtinai gerai saugoma. Mokyklos aptvertos tvoromis, saugomos ginkluotų sargybinių, ekskursijas taip pat lydi ginkluoti pareigūnai.
Atvykusiuosius lietuvius dažniausiai sužavi saulė ir Izraelio klimatas. Tačiau pagyvenusi ilgą laiką šioje saulėtoje šalyje, N. Degutienė pradėjo ilgėtis lietuviško oro: lietaus, apsiniaukusio dangaus. „Saulės nebuvimas Izraelyje yra tokia retenybė, kaip lietuviams saulės pasirodymas“, – minėjo ji.
Izraeliečių meilė Lietuvai
Užuot apsigyvenę vietovėje, kur apgyvendinami visi diplomatai („kaip lietuviškos Turniškės”,- pranešėjos pastaba), N. Degutienė kartu su vyru išvyko į Tel Avivą, nes norėjo pajusti tikrą gyvenimą. Didžiausia baimė, kaip atviravo moteris, buvo ta, kad priėjus prie žmogaus ir pasakius, kad ji yra iš Lietuvos, jai niekas neišties rankos. Tačiau patį pirmą vakarą, nuėjus į teartą, juodu apsupo daugybė žmonių, kalbančių lietuviškai ir besidžiaugiančių girdėdami lietuvišką kalbą. Žmonės gyrėsi, kad vieno ar kito senelis, prosenelis buvo iš Lietuvos. Nejaučiama jokia kaltė turint lietuviškas šaknis, o greičiau garbė. N. Degutienę sužavėjo tokia izraeliečių meilė Lietuvai ir didžiavimasis ja.
Tarnavimas kariuomenėje ir ypatingas dėmesys studijoms
Nuvykusi į Izraelį N. Degutienė nusprendė studijuoti universitete. Pamačiusi šios šalies edukacinę sistemą, nustebo gerąja prasme. Visi jaunuoliai, tiek vaikinai, tiek merginos, privalo tarnauti kariuomenėje. Išsisukimas nuo armijos net neįsivaizduojamas. Tarnauti armijoje Izraelio žmonėms – didžiausia garbė ir privilegija. Kiekviena šeima paruošia vaiką taip, kad jis į armiją eitų pasiruošęs ginti savo šalį. Armija – didžiausias šalies progreso rodiklis. Ji padeda suprasti, ką žmogus nori veikti gyvenime. Jaunuoliai nuo 16 metų atlikinėja testus, padedančius išsiaiškinti, kokiais gabumais pasižymi, į kurią veiklą jie linksta (į techniką, kalbas, fotografiją, muziką, marketingą ir pan). Armijoje galima išbandyti visus minėtus dalykus. Kai atitarnaujama 3 metus, suprantama, ką nori veikti gyvenime, kokios veiklos patinka. Tokie jaunuoliai į universitetus ateina subrendę ir turėdami rimtą požiūrį į mokslą. Mokslas Izraelyje suprantamas kaip didžiausia vertybė, o išsimokslinimo lygis labai aukštas.
Glaudūs šeimos santykiai – didelė vertybė
Izraeliečių šeimos gausios, įprastai jose auga 3-4 vaikai. Darželiai be galo brangūs, kainuoja apie 1000 eurų. Tad N. Degutienė nustebo, kaip galima išlaikyti tiek daug vaikų? Izraelyje tėvai labai rimtai atsižvelgia į rizikos faktorių – statistiškai paskaičiuota, kad per istoriją kiekviena izraeliečių karta yra išgyvenusi po 1 karą. Šansas, kad tėvai po karo vis dar turės visus 4 vaikus, ne šimtaprocentinis. Tėvų ir vaikų santykiai labai glaudūs. Jie laikosi tradicijų nepaisant visko. Neįmanoma, kad vaikas neatvažiuotų penktadienį švęsti šabo pas tėvus. „Stipri šeima – stipri bendruomenė, stipri bendruomenė – stipri šalis“, – teigė pašnekovė.
Šabas – didžiausia žydų šventė su keistais draudimais
52 kartus per metus ruošiamas ir švenčiamas šabas. Patį šventimą galima prilyginti mūsų Kalėdoms. Be šabo, dar švenčiama daug kitų švenčių, bet nė viena negali nutraukti šabo. Šabas prasideda kai nusileidžia saulė ir baigiasi už 25 valandų. Kiekviename mieste šabas paskelbiamas minučių tikslumu. Žydams šventės metu negalima daryti 35 rūšių darbų (kasti, skalbti ir pan.), bet yra ir keistokų draudimų: negalima atidaryti, pavyzdžiui coca cola, butelio, atsiplėšti tualetinio popieriaus, naudoti elektros prietaisų, spaudyti bet kokių mygtukų, net šviesos, degti ugnies, vairuoti.
Aukojimas neatsiejamas nuo gyvenimo
Izraelyje vyrauja stiprus poreikis aukoti silpnesniems ir tiems, kuriems to labiausiai reikia. Privačių žmonių lėšomis perkami greitosios pagalbos automobiliai yra šeimos auka valstybei. Parkai, suoliukai, auditorijos universitetuose – viskas nupirkta ir įgyvendinta už privačias lėšas. Aukojimas ir dalijimasis – natūralus dalykas. Tai atlygis už tai, ką gyvenime suteikė Dievas.
Būnant Izraelyje, tenka prisitaikyti prie visų keistenybių. Kaip teigė N. Degutienė, ten viskas vyksta atvirkščiai: diena prasideda saulei nusileidus, savaitė prasideda sekmadienį, o sušalus atsidaromas langas.
