„Industrija vadinkime daiktų gamybą, materialios gerovės kūrimą. Tai, kas susiję su žmogiškuoju santykiu, tegul išliks kūryba“, – Nerijus Čepulis, Kauno technologijos universiteto (KTU) Filosofijos ir psichologijos katedros vedėjas netikėtai iššifruoja šiandien populiarų žodžių junginį „kūrybos industrijos“. Pasak filosofo, jis savyje slepia prieštaravimą, kuris atitinka šiandieninio kūrėjo, siekiančio būti originaliu ir kurti materialinę gerovę, dilemą.
Šį ketvirtadienį lapkričio 12 d. N. Čepulis dalyvaus „Talent Garden Kaunas“ organizuojamoje diskusijoje „KI-tos industrijos. Įžanga“.
„Šiandien, kai dirbti pradedama labai anksti, kyla didelis klausimas, ar žmogus sugeba subręsti kaip asmenybė“, – mano N. Čepulis, KTU studijų programos „Medijų filosofija“ vadovas.
Pasak jo, šiandieniniam kūrėjui nebeužtenka išmanyti siaurą profesinę sritį – privaloma žinoti platų kultūrinį, socialinį kontekstą. Beje, už tokių plataus akiračio specialistų ugdymą turėtų būti atsakingi universitetai, suteikiantys ir fundamentaliųjų filosofijos, kultūros, psichologijos, meno žinių, ir praktinių įgūdžių.
– „Kūrybos industrijos“ yra gana įprasta sąvoka įvairiuose kontekstuose – nuo studijų programų iki mokymų ir konferencijų. Kas tai yra?, – paklausėme N. Čepulio.
– Žodžių junginys „kūrybinės industrijos“ slepia savyje tam tikrą vidinę prieštarą. Pirma, iš romantinio periodo „paveldėjome“ supratimą, jog kurti – tai ne tas pats, kas gaminti, antra, žodis „industrijos“ kaip tik reiškia gamybą, masinę gamybą. Kita vertus, nepaisant „industrijos“ termino populiarumo šiandien, manau, kad jis jau atgyvena.
Man jis asocijuojasi su XVIII–XIX amžių gamybiniais pokyčiais – staklėmis, fabrikais, masine produkcija. Šiandien, kai didžioji dalis komunikacijos ir prekybos persikelia į internetą, o kompiuteris tapo pagrindine darbine medija, tinkamesnė yra tinklo sąvoka – nesvarbu, ar kalbame apie studijas, ar apie gyvenimo būdą, verslą, meną ar filosofiją.
– Užsiminėte apie tai, kad romantizmo laikotarpyje kūrybos sąvoka buvo pakylėta.
– XIX a. „kūryba“ ir „industrija“ buvo dvi visiškai atskiros sąvokos: arba tu kuri, arba gamini. Kūrybinis aktas – tai visiškai savita ir nepakartojama unikalios asmenybės raiška. Toks elitinis menas neišsilavinusioms masėms buvo neprieinamas.
Miesto kultūros išplitimas, verslo ir viduriniosios klasės išaugimas, masinis raštingumas bei elektrinės komunikacijos priemonės meną padarė prieinamą daugeliui. Būtent tada išryškėjo prieštara, kurios atgarsius girdime iki šių dienų: menininkas sukūrė „autentiško“ meno kūrinį, tačiau jis patinka masėms, ar čia viskas gerai?
Atrodo, kad taip. Turime Pikasą, Dali, Van Gogą – jų kūriniai patinka visiems, arba, tiksliau tariant, visi yra išmokyti jais žavėtis.
– Kaip keičiasi kūrinio ir kūrėjo sąvokos dabar, kai atsirado kūrybos industrijų reiškinys?
– Kūrybos ir industrijos sąvokų suartėjimas prasidėjo atsiradus fotografijai ir kinui. Tokio kūrinio, kuris nuo pat užgimimo yra masinė produkcija, atsiradimas lemtingai laužo visus stereotipus. Filosofas Valteris Benjaminas, atsiradus fotografijai, pirmasis prabilo apie meno kūrinio „auros“ nunykimą. Tačiau kita vertus, jei menas siekia būti revoliuciniu, tai yra žadinti ir skatinti emancipaciją visuomenėje, jis turi būti prieinamas masėms. Dar kita vertus, menas, suartėjęs su masine produkcija, ima susilieti su komercija.
Taip, kūrybos industrijų sąvoka ima neigti „menininko“ – skurstančio, nuolatos besikankinančio, nesuprasto ir balansuojančio ties nevykėlio ar savižudžio įvaizdžio riba – stereotipą. Kūrybinių industrijų atstovas gali ir, atrodo, siekia būti kūrėjas ir kartu sėkmingas verslininkas – vakarieniauti prabangiuose restoranuose, klausyti operos Metropolitane ir laisvalaikiu ar dėl įkvėpimo buriuoti nuosavą jachtą. Tiesą pasakius, būta tokių menininkų visais laikais, bet tai prieštaravo tikro nesuinteresuoto menininko įvaizdžiui.
– Kas tas kūrybinių industrijų atstovas ir kuo jis užsiima?
– Akivaizdu, kad jis kažką sukuria – na gal ne taip originaliai kaip norėtų romantikas – bet jis išranda, atnaujina – nuo interjero detalių iki programinės įrangos. Jis yra įgudęs savo srities specialistas. Tačiau jam nebūtina dirbti įmonėje ar fabrike pagal griežtą grafiką. Jis bet kada gali „pasijungti“ į tinklą, kai nori, gali atsijungti. Tačiau tam jis turi suvokti, kaip veikia tinklas ir kaip galima kurti tinkle. Kitaip sakant, jis turi gebėti daryti sąsajas ir jausti kontekstą. Tik taip produktas ar paslauga atras savo vartotoją. Štai kodėl šiandien verslininkui taip svarbu išmanyti kultūrą, meną ir filosofiją, o menininkui – verslą ir technologijas. Kūrybinės industrijų ir medijų studijos tokiam kūrėjui yra būtinos.
Netikiu sėmės istorijomis apie tai, kaip kažkas nebaigęs universiteto užsidirbo milijoną, ir suprato, kad aukštasis mokslas ir studijos yra laiko gaišimas. Man tai skamba trumparegiškai.
– Trumparegiškai? Dėl ko?
– Jau vien todėl, kad gyvenimo kokybės turto kiekis negarantuoja. Reikia žinoti, ką su pinigais daryti. Ir čia reikalingas tam tikras kūrybingumas ir vartojimo kultūra, kuriai įgyti reikia pastangų ir laiko. Vartojimo kultūra yra žmogaus išsilavinimo ir bendros kultūros dalis. Nuosavybės kiekis negarantuoja skonio ir pasitenkinimo. O kur dar gebėjimas bendrauti, kalbėtis ir turėjimas apie ką kalbėtis. Vėl kalbu apie tiltą tarp verslo ir kultūros, tarp inovacijos ir tradicijos, tarp gebėjimo parduoti ir kurti.
– Žmogus, apie kurį kalbate, turėtų turėti ir verslininko savybių?
– Na taip, jis turėtų mokėti versti kokybę į kiekybę ir atvirkščiai. Kartais dailininkui visai ne pro šalį susipažinti su rinkodaros pagrindais. Kūrybos industrijos apima ir teatrą, ir informatiką, ir muziką, ir verslą… Juk visur yra kažkas sukuriama. Taip, čia kūrybos sąvoką vartoju pačia plačiausia prasme. Nors dažnai meninė kūryba suprantama kaip kažko naujo ir originalaus sukūrimas, man vis tik priimtiniau čia būtų kalbėti apie nuolatinę sintezę.
Jau seniai išminčius yra pasakęs: „Nieko naujo po saule“. Ypač tai teisinga šiandien, kai tiek daug duomenų yra sukaupta ir lengvai pasiekiama. Aplink šablonai, citatos, atvaizdai. Tačiau sintezė, derinimas, besikeičiantis kontekstas ir nuotaika, galiausiai užmarštis dar leidžia išgyventi naujovės jausmą mene.
Kita vertus, apie kūrybinį aktą galime kalbėti ir kaip apie raišką, komunikaciją, kurioje aš kažką perduodu tau. Tai reiškia, kad komunikuodami darome vienas kitam abipusį poveikį, ir dėl to mes abu keičiamės. Komunikacijos požiūriu, kūrybinis aktas visų pirma yra kontaktas. Tokiu atveju kiekvienas žmogus nuolatos kuria.
Etiniu požiūriu kūryba yra gyvybei palanki ir konstruktyvi. Egoistinis į save orientuotas ir kito atžvilgiu destruktyvus poveikis neigia kūrybą. Autentiška kūrybinė industrija turėtų mažinti smurtą ir siekti bendros gerovės. Toks bent jau būtų humanistinis požiūris. Gal kūrybinių industrijų paskirtis ir yra humanizuoti verslą?
– Jei visi nuolatos kuriame, tai visi ir esame kūrybinių industrijų atstovai?
– Čia derėtų prisiminti, jog antikinė graikų kalba neskyrė sąvokų „menas“ ir „amatas“ – juos apibrėžė vienas ir tas pats žodis „technė“. „Technė“ buvo tam tikras įgūdis, vėliau įrankis, būtinas sukurti ar pagaminti veikalą. Šia prasme galima kalbėti apie dainos, namo, tragedijos ar kardo pagaminimo „techniką“. Negana to, Platonas aiškindamas pasaulio atsiradimą, pasakoja, jog pasaulį sukūrė Demiurgas iš chaotiškos materijos pagal amžinąsias idėjas. Tad idealu būtų, jei tos pačios rūšies kūriniai būtų vienodi, tačiau taip nėra dėl iki galo nesuvaldytos materijos. Idealių gaminių tapatumas ir vienodumas – tai sena filosofų svajonė, prie kurios priartina preciziškumo pasižyminčios šių dienų reproduktyviosios technologijos.
Jau mano minėtas romantinis požiūris į kūrybą savo ištakomis siekia krikščionišką ir žydišką pasaulėvoką, anot kurios Dievas sukūrė laisvai pasaulį iš nieko. O tai reiškia, kad Kūrėjo neapribojo ir nesaistė nei amžina idėja, nei materija. Kiekvienas kūrinys (ypač žmogus) savo gelmėje yra unikalus ir Kūrėjo sukurtas atskirai be jokio šablono. Tad čia kūrybinis aktas yra unikalus aktas, o individas yra svarbiau, nei bendros normos, visuomeninė visuma ar valstybė. Ir bet kokio asmens ar meno kūrinio vertė glūdi jo originalume.
– O kuris požiūris teisingas?
– Reikėtų atrasti naują šių požiūrių sintezę. Reikia pripažinti, kad masinė gamyba, reprodukavimas, masinė kultūra ir globalizacija jau yra realybė, kurioje mes gyvename. Tačiau skirtumai taip pat svarbūs ir verti pagarbos ir puoselėjimo. Jaučiama tendencija net versle kuo labiau prisitaikyti prie atskiro vartotojo poreikių. Pastarųjų dienų politiniai įvykiai rodo, kaip svarbu yra priimti kitų kultūrų skirtumą. Turiu omenyje imigracijos ir emigracijos neišvengiamybę. Štai kodėl ir kūryba veikiau turėtų transformuotis ne į industrinę masinę gamybą, o į tinklinę komunikaciją, su kuo didesne inovatyvių produktų ir paslaugų įvairove.
Be masinės gamybos neapsiesime. Materialios gerovės darnų augimą terealizuos industrija. Žmogiškųjų santykių, tarpkultūrinės komunikacijos, „nišinių“ į individą orientuotų produktų ir paslaugų atveju tegul tai bus kūrybiniai tinklai.
Tarptautinio bendradarbystės centro „Talent Garden Kaunas“, vienijančio kūrybinių industrijų (KI) atstovus, renginių ciklas „KItos industrijos“ prasideda šį ketvirtadienį lapkričio 12 d., 18 val. Jis skirtas susipažinti su kūrybos industrijų sąvoka ir dabartine padėtimi Kaune bei Lietuvoje. Dalyvauja doc. dr. Nerijus Čepulis ir doc. dr. Ina Pukelytė.
Renginys įvyks bendradarbystės centre „Talent Garden Kaunas“ (Laisvės al. 59, 3 a.)
