Medijų Filosofijos studentė Vilda Siurblytė surengė fotografijų parodą Švedijoje, išvažiavusi ten semestrui per Erasmus mainus. Džiaugiamės mūsų studente ir kalbiname ją.
– Vilda, kaip kilo idėja surengti fotografijų parodą Švedijoje?
– Idėja kilo iš begalinio noro prisijaukinti svetimą vietą ir paversti ją savo namais. Projekto pavadinimas – „Depaysement” iš prancų kalbos išvertus reiškia namų ir savos šalies ilgesį; tam tikro jausmo atsiradimas esant nepažįstamoje aplinkoje. Išvykus studijoms pagal Erasmus programą į svetimą šalį ir apsigyvenus svetimoje aplinkoje, fotografija buvo tarsi įrankis padedantis susipažinti su miestu, žmonėmis, kultūra, kitokiais gyvenimo įpročiais. Manau, kad fotografinis vaizdas, geba ne tik apipavidalinti mus supantį pasaulį, tačiau ir atskleisti kai kurias jame glūdinčias reikšmes.
– Kodėl pasirinkai fotografiją?
– Apsikritai, fotografija mane domina kaip pats procesas: nuo mygtuko sprangtelėjimo iki nuotraukos išryškinimo. Šiam projektui naudojau seną analoginę kamerą, todėl nuotrauka neatsiranda mažame ekranėlyje, tarsi iš niekur, vos nuspaudus mygtuką, ji reikalauja laiko. Fotografija skendi kažkur nebūtyje tiek kiek trunka išmirkyti juostelę atitinkamuose tirpaluose, o įgavusi pavidalą nuotrauka tarsi atgaivina praeitį dabartyje.
– Papasakok daugiau apie patį projektą?
– Iš viso projektą sudaro 9 nuotraukos, kuriose atsipindi Švedijos, Östergötland regiono, kuriame gyvenau metus, vaizdai. Visos nuotraukos yra papildytos tekstu, kuris yra tarsi visų nugirstų pokalbių atgarsis. Taip pat šios dvi labai skirtingos meno formos: tekstas ir vaizdas, sukuria nuotraukoje tam tikras „erdves”, kurias galima užpildyti tik pasitelkus asmeninę vaizduotę. Kiekviena nuotrauka yra tarsi paslaptis apie paslaptį. Kuo ilgiau žiūri, tuo mažiau supranti.
– Ar norą surengti parodą paskatino Tavo studijos?
– Kaip Medijų Filosofijos studentė, aš ypatingai suprantu, kodėl kiekvienam šiuolaikiniam žmogui kartais tiesiog būtina sustoti bent akimirkai, ir apsižvalgyti. Mus supa milijonai skirtingų vaizdų, kuriems nesugebame savo kalboje surasti analogo, t.y. ne viską, ką suvokiame žvelgdami į pasaulį, gebame išreikšti žodžiais. O būtent tai, apie ką mes tylime, yra visų svarbiausia, teigė žymus šių laikų filosofas L. Vitgenšteinas.
Dėkojame Medijų Filosofijos studentei Vildai Siurblytei už interviu ir linkime sėkmės tolesniame kūribiniame procese.
