KTU psichologė Milda Perminienė: kas yra tylieji stebėtojai?

Svarbiausios | 2015-03-20

Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto, Filosofijos ir psichologijos katedros lektorė Dr. Milda Perminienė laisvalaikiu rašo į žurnalą „Moters psichologija“. Džiaugiamės ir dalinamės puikiu straipsniu.

Viename Didžiosios Britanijos skambučių centre (kuriame dirba daug lietuvių) priimtas naujas darbuotojas Linas. Panašios darbo patirties jis neturėjo, be to, ir jo anglų kalba nebuvo sklandi. Vytas, kompanijoje dirbantis jau ketverius metus, kas kartą Linui skambinant klientams, garsiai nusijuokdavo ir grubiai pakomentuodavo jo nerišlią kalbą. Kadangi darbuotojai dirba vienoje patalpoje, tiek Linas, tiek jo kolegos pastabas ir juokelius puikiai girdėdavo. Naujokas nedrįso sudrausminti vyresnio kolegos, o kiti, stebėdami tokį elgesį, jautėsi blogai, tačiau nieko nedarė.

Ką tokioje situacijoje darytum tu? Ar lieptum vadybininkui liautis įžeidinėjus naująjį darbuotoją? Informuotum vadovą apie nederamą elgesį? O gal nekreiptum dėmesio (kam veltis į kitų problemas ir konfliktus)?

Stebėtojai, žmonės, tiesiogiai neįsitraukę į konkrečias situacijas, turi galią palaikyti ir padrąsinti neigiamą elgesį, arba, išsakydami nuomonę ir ieškodami pagalbos, gali padėti kitam. Psichologai tvirtina, kad patyčių mokykloje ar darbe atvejais, stebėtojų vaidmuo ypač reikšmingas. Būtent stebėtojai sukuria sąlygas, kuriose agresija toleruojama ir skatinama arba nepripažįstama ir sustabdoma.

Lino situacija buvo sėkmingai išspręsta, nes viena iš stebėtojų – Eglė, išdrįso pasikalbėti su Vytu ir, išlaikydama ramų ir draugišką balso toną, pasakyti, jog šaipytis iš naujoko negerai. Šis paprastas, ir, atrodo, akivaizdus gestas padėjo Vytui suprasti, kad jo elgesys netinkamas, jam nepritariama ir tokio elgesio nebereikia kartoti.

Stanfordo kalėjimo patirtis

Stanfordo kalėjimo eksperimentas – vienas kontraversiškiausių psichologinių eksperimentų, taip pat liudija, kad stebėtojai gali viską pakeisti, jei tik yra sąmoningi.

1971 metais Stanfordo universiteto tyrėjų komanda, vadovaujama Filipo Zimbardo, siekė išsiaiškinti, ar smurtinis elgesys kalėjime priklauso nuo prižiūrėtojų ir kalinių asmenybės. Dvidešimt keturi fiziškai ir psichologiškai sveiki Stanfordo universiteto psichologijos studentai buvo atrinkti dalyvauti eksperimente ir atsitiktine tvarka priskirti prižiūrėtojų ir kalinių grupėms. „Kaliniai“ buvo uždaryti į netikrą kalėjimą, įkurtą Stanfordo universiteto rūsyje.

Dirbtinai sukurtame kalėjime ėmė vis labiau įsigalėti kalinių žeminimas, neteisingos bausmės ir psichologinė agresija. Iš kalinių buvo atimami čiužiniai, už bausmę jie buvo išrengiami nuogai, jiems buvo liepta rankomis plauti tualetus. Eksperimentas virto į agresyvią kovą tarp „prižiūrėtojų“ ir „kalinių“. Jau po pirmos dienos vienam „kalinių“ pakriko nervai ir jį teko išleisti namo. Nepaisant akivaizdaus chaoso, depresiškai besijaučiančių kalinių ir net penkių dalyvių, kurie eksperimentą turėjo palikti anksčiau, pagrindinis eksperimento vykdytojas Filipas Zimbardas grėsmės neįžvelgė ir tyrimo nenutraukė.

Kaip viskas baigėsi? Po šešių dienų eksperimentas vis dėlto buvo sustabdytas. Kodėl? Dėl vienos iš penkiasdešimties stebėtojų – psichologės Kristinos Maslač, kuri vienintelė, apsilankiusi „kalėjime“ išreiškė susirūpinimą jaunųjų dalyvių psichologine sveikata.

Atsakomybės išsisklaidymas

Skaitant Stanfordo kalėjimo eksperimento ir, kasdieniškesnę, naujoko Lino istoriją, atrodo, kad vos keletas žmonių iš dešimčių ar net šimtų imasi aktyvaus vaidmens ir ryžtasi padėti. Kas sutrukdo padėti kitiems? Ar iš tiesų dauguma esame šaltakraujai, abejingi stebėtojai, nematantys kitų nelaimės? Panašų klausimą sau kėlė psichologai, analizavę šį, prieš penkiasdešimt metų įvykusį nusikaltimą:

Vėlų vakarą amerikietė Ketrina Dženovėzė, pastačiusi savo raudoną „Fiat“ į automobilių stovėjimo aikštelę, po darbo ėjo namo. Priėjusi prie lauko durų pastebėjo žmogų su peiliu rankoje. Išsigandusi mergina mėgino iškviesti policiją, tačiau užpuolikas pribėgo, šoko ant jos ir kelis kartus dūrė peiliu į nugarą. Ketrina sušuko: „O, Dieve! Jis man dūrė! Padėkite man! Padėkite!“ Tuo metu daugelis kaimynų atsibudo ir įjungė šviesas. Irena Frost riksmus girdėjo aiškiai. Septintame aukšte Robertas Mozeris atvėrė langą ir sušuko „Paleiskite merginą!“ Užpuolikas išgirdo ir paspruko. Deja, tai buvo ne pabaiga. Ketrina siaubingai kraujuodama sugebėjo nušliaužti arčiau durų, tačiau pakėlusi galvą pamatė, kad užpuolikas sugrįžo. Jis dūrė jai vėl ir Ketrina dar kartą sušuko: „Aš mirštu! Padėkite!“

Ketrinos žudymas truko 32 minutes. Per šį laiką nė vienas iš 38-ių liudytojų nepaskambino policijai. Kodėl niekas neiškvietė policijos, nors nekaltos merginos žudymą stebėjo beveik keturiasdešimt žmonių? Ieškojimas atsakymo į šį klausimą atvedė psichologus prie reiškinio, apie kurį šiame straipsnyje ir kalbame – „Stebėtojo efekto“. Šiuo efektu apibūdinama tai, kad didelėms žmonių grupėms būdingas atsakomybės išsisklaidymas. Vyras ar moteris minioje jaučiasi mažiau atsakingas, nes mano, kad kas nors kitas padės ar jau tai daro. Net tada, kai niekas nepadeda, asmuo vis tiek turi pasiteisinimą: „Nereikia kaltinti manęs. Kiti taip pat nepadėjo!“ Paradoksalu, tačiau atrodo, kad kuo daugiau galinčių padėti, tuo mažesnė tikimybė sulaukti pagalbos.

Ar gailestingasis samarietis skubėjo mažiau?

29„O kas gi mano artimas?“30Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.31Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. 32 Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. 33O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. 34Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. 35Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.“ 36Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ 37Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“

(Lk 10, 29-37)

Ištraukoje iš Evangelijos pagal Luką, aprašoma situacija, kurioje du stebėtojai praėjo pro nelaimėlį, kol, galiausiai, trečiasis sustojo ir jam padėjo. Kodėl šioje situacijoje samarietis sustojo, o kunigas ir levitas praėjo pro sužeistąjį?

Psichologai spėja, kad žmonės elgiasi abejingai ar gailestingai dėl dviejų pagrindinių priežasčių: asmenybės savybių ir situacinių aplinkybių. Pvz., gali būti, kad kunigas ir levitas, turėdami labai svarbių reikalų, įvairių atsakomybių ir įsipareigojimų, skubėjo ir dėl to sužeistajam nepadėjo. Samariečiui, turinčiam mažiau reikalų ir daugiau laisvo laiko, galėjo būti paprasčiau sustoti ir padėti kenčiančiajam. 

Mokslininkų Džono Darlio ir Danielio Batsono eksperimentai, siekę išsiaiškinti, kas lemia žmogaus gailestingą elgesį – asmenybė ar situacija – atskleidė, kad būtent situacinės aplinkybės (o ne asmeninės savybės) turi įtakos tam, ar žmogus padės į nelaimę papuolusiam žmogui. Pvz., pasak Darlio ir Batsono, skubantys žmonės yra daug rečiau linkę padėti. Taigi, tokios mažos, ir, atrodo, nereikšmingos detalės, kaip laiko trūkumas, gali nulemti kažką labai svarbaus.

Ko gali pasimokyti?

Kiekvienas mūsų gali būti geras arba žiaurus, rūpestingas arba abejingas, kūrybiškas arba griaunantis, herojus arba piktadarys.

Filipas Zimbardas

Nepamirštant Filipo Zimbardo citatos, galima pagalvoti apie tai, kad kiekviena turime pasirinkimą –  būti tyliąja stebėtoja arba heroje: kasdien keičiančia pasaulį, padedančia kitiems. Nors aplinkybės veikia, tačiau žinodama kaip, turi galią joms atsispirti. Filipas Zimbardo pasimokė iš savo klaidų Stanfordo kalėjimo eksperimente. Na o tu gali pasimokyti iš kitų. Taigi, keletas patarimų, padėsiančių būti aktyvesne, rūpestingesne stebėtoja ir sulaukti pagalbos pačiai:

  1. Pirmas žingsnis – buvimas sąmoninga ir suvokimas, kad problema egzistuoja, kad konkrečiam žmogui reikalinga pagalba.
  2. Antras žingsnis – tikėjimas, kad gali padėti, pakeisti konkrečią situaciją.
  3. Trečias žingsnis – suvokimas, kad tave gali veikti įvairios situacinės aplinkybės, tokios kaip laiko stoka ar kitų liudininkų buvimas, ir gebėjimas šioms aplinkybėms atsispirti.
  4. Ketvirtas žingsnis – drąsa. Tyrimai rodo, kad stebėtojai, neišdrįsę padėti, vėliau jaučia nerimą, kaltės jausmą, bejėgiškumą ir baimę.
  5. Penktas žingsnis – priminimas sau, kad žmonės linkę sekti kitų pavyzdžiu. Taigi, parodydama nepritarimą, suteikdama pagalbą, ne tik sustabdysi netinkamą elgesį, bet ir didinsi kitų žmonių sąmoningumą.
  6. Šeštas žingsnis – jei pati tapai auka, prisimink Ketrinos Dženovėzė istoriją apie liudininkų atsakomybės išsisklaidymą. Nelaimės atveju kreipkis pagalbos į konkretų žmogų. „Pone, su žaliu švarku, padėkite man!“ – toks šūksnis galėjo išgelbėti Ketrinos gyvybę. Kitaip tariant, kai sužadinamas konkretaus žmogaus atsakomybės jausmas, jis jaučiasi įpareigotas tau padėti.
  7. Septintas žingsnis – supratimas, kad teisingai pasielgti nėra sunku. Kaip rodo straipsnyje aprašytos situacijos, kartais akivaizdus gestas gali būti kritiškai svarbus. Tereikia vienos sąmoningos stebėtojos. Kodėl ja netapus tau?

Stebėtojai sukuria sąlygas, kuriose agresija toleruojama ir skatinama arba nepripažįstama ir sustabdoma.

 

Kuo daugiau galinčių padėti, tuo mažesnė tikimybė sulaukti pagalbos.

 

Skubantys žmonės yra daug rečiau linkę padėti.

 

Straipsnis publikuota žurnale „Moters psichologija“.