Jungtinės Karalystės (JK) Aukščiausiasis teismas jau šį mėnesį paskelbs savo sprendimą dėl „Brexit“. „Leave“ šalininkai atvirai niekino Europos Sąjungą. Jie manė, kad po referendumo bus galima susitarti bent jau su vokiečių automobilių gamintojais, kuriems svarbu bus išlaikyti automobilių eksportą į Jungtinę Karalystę (JK). Tačiau paaiškėjo, kad reikės derėtis ne su verslo atstovais, o su 27 valstybių narių suvereniomis vyriausybėmis, kurioms integracijos idėja yra be galo svarbi.
Europos derybininkai nesutinka, kad JK už ES ribų turėtų geresnes sąlygas, negu jas dabar turi Sąjungoje. Premjerės Theresos May prioritetas – imigracijos sustabdymas. Tačiau niekas Europoje, net ir pati premjerė, nežino, kaip toliau klostysis įvykiai.
Stovykloje vienybės nėra
„Brexit“ šalininkų stovykloje nėra vienybės. Vieni kabineto nariai mano, kad referendumas – tai būdas išsiderėti geresnes narystės ES sąlygas. Kiti teigia, kad JK privalo likti ES vidaus rinkoje arba Muitų sąjungoje. Treti pasisako už visišką bet kokių ryšių su ES nutraukimą. Todėl parengti bendrą strategiją yra sunku. T.May turi pasirinkti arba duodančią daugiausią naudos ekonomikai opciją, bet nepatrauklią politiškai, arba atvirkščiai – politiškai patrauklią, bet žalingą ekonomikai. Atrodo, politika tampa svarbesnė negu ekonomika. Aiškėjant „Brexit“ turiniui gali kilti konfliktas tarp hard ir soft „Brexit“ šalininkų.
B.Johnsoną laiko arčiau savęs
T.May, laviruodama tarp įvairių interesų grupių, elgiasi lyg ungurys. Ji net kitaip nei įprasta suformavo savo kabinetą. Didžiojoje Britanijoje tradiciškai svarbiausi postai yra premjero, iždo kanclerio bei vidaus ir užsienio reikalų ministrų.
Atsižvelgdama į pasikeitusią situaciją premjerė sukūrė dar du naujus postus ir juos atidavė euroskeptikams. Įsteigtai „Brexit“ reikalų ministerijai vadovauja buvęs specialiųjų pajėgų karys D.Davisas, o Tarptautinės prekybos ministerijai – euroskeptikas L.Foxas. Iždo kanclerio pareigas vykdo P.Hammondas, kurį Briuselis laiko tikru savo srities profesionalu. Kyla klausimas: ką tuomet daro „Brexit“ kampanijos vėliavnešys, užsienio reikalų ministras B.Johnsonas? Jam dažniausiai tenka rūpintis Sirijos reikalais, diplomatų skyrimu bei ataskaitų ir analizių rengimu. T. May, suvokdama, kad B.Johnsono veiksmai gali būti ateityje sunkiai prognozuojami ir bijodama, kad jis nepriskaldytų daug malkų, nutarė šį ministrą laikyti arčiau savęs ir toliau nuo „Brexit“.
Šaltas dušas premjerei
Londono Aukštasis teismas neseniai patenkino pareikštą iki šiol mažai kam žinomos investicinio fondo vadybininkės, kilusios iš Pietų Amerikos, D.Miller ir visuomeninio judėjimo „Peoples Challenge“ ieškinį bei pripažino, kad šalies Vyriausybė be Parlamento sutikimo negali patvirtinti Europos Sąjungos sutarties 50 straipsnio ir pradėti pasitraukimo iš ES proceso. Nors Bendruomenių rūmai ir palaikė „Brexit“ planą, tačiau T.May tai buvo tarsi šaltas dušas.
Po tokio teismo verdikto JK spauda sukėlė šalyje isteriją. Konservatyvių pažiūrų laikraštis „Daily Telegraph“ pirmame puslapyje išspausdino trijų teisėjų nuotraukas ir pavadino juos tautos priešais. Padėtį bandė švelninti net aukštas pareigas užimantys teisėjai, kurie tautai vėl priminė Trečiojo reicho laikus bei teismų vietą ir vaidmenį britų valdžios sistemoje. Ir štai jau šiais metais euroskeptikai vėl demonstruoja naują „Brexit patriotizmą“: atsistatydino JK ambasadorius ES M. I.Rogersas. Dėl patriotizmo stokos ir pesimistinio požiūrio į „Brexit“ ambasadorius prarado hard „Brexit“ šalininkų pasitikėjimą. „Daily Telegraph“ beliko tik konstatuoti, kad nebus daugiau „pesimistinio mandarino“ sero M.I.Rogerso. Vyriausybės advokatas pateikė apeliaciją Aukščiausiajam teismui. Pirmą kartą JK istorijoje sprendimą priėmė 11 teisėjų. Jis bus paskelbtas šių metų sausio mėnesį. Kai kas su šypsena veide ironizuoja: jeigu teismas atmes apeliaciją, premjerei nieko kito neliks kaip kreiptis į ES Teisingumo Teismą dėl situacijos išaiškinimo.
Referendumas suteikė mandatą sustabdyti migraciją
Vienintelis dalykas, dėl kurio sutaria visas ministrų kabinetas, yra tas, kad referendumas suteikė mandatą sustabdyti migraciją. Britus ši problema jaudina labiau nei prekybinių santykių su ES modelio paieška. JK gyvena 2,9 mln. kitų ES šalių piliečių, įskaitant ir 200 tūkstančių lietuvių. Kasmet į JK atvyksta apie 325 tūkst. ES piliečių. T.May užsibrėžė tikslą metinę imigraciją apriboti iki 100 tūkst. Tačiau, kaip nekeista, JK nekyla debatai dėl 5,2 mln. šalyje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių, pavyzdžiui, indų ar pakistaniečių, dažnai gaunančių didesnes negu migrantai iš Rytų Europos socialines išmokas. Kritikos objektu ir toliau lieka migrantai iš Rytų Europos. Euroskeptikai atkerta – „mums patinka migrantai iš Britų sandraugos“. Be to, T.May gali kontroliuoti imigraciją iš ne ES šalių, bet negali kontroliuoti iš ES. Tam ji neturi teisinių svertų.
Migracija – tai ne balta karvė
Briuselis per daug sureikšmina šią problemą. Laisvas darbo jėgos judėjimas tampa tarsi šventa karvė arba raudona linija, kurios niekam nevalia peržengti. Atrodo, kad šitos jo pozicijos niekas negali kritikuoti. Pats Briuselis laisvo darbo jėgos judėjimo principą ne kartą yra pažeidęs. Kažkada ES padarė išimtį Lichtenšteinui ir leido jam riboti atvykstančių į šalį užsieniečių skaičių.
Negali po ES laisvai judėti ir Turkijos piliečiai, nors laisvai juda jų prekės. 2014 m. Šveicarijoje įvykęs referendumas „prieš masinę imigraciją“ įpareigojo šios šalies Vyriausybę taip pat stabdyti imigraciją iš ES. Iki šiol neaišku, kaip EK susitvarkys su šia problema, nors Šveicarija priklauso ES vidaus rinkai. Todėl „Brexit“ atveju abi besiderančios pusės turėtų rasti jas tenkinančią formulę.
Migracijos pokyčių reikalauja ir ES valstybės
Griežtinti vidaus migracijos režimą reikalauja Vokietija bei Austrija. Jeigu ES išliks dar ilgai, anksčiau ar vėliau jai vis tiek reikės įjungti avarinį stabdį, kuris reikštų kardinalią darbo jėgos judėjimo ES reviziją. Dėl skirtingo valstybių narių ekonominio išsivystymo lygio ir neigiamų globalizacijos pasekmių valstybės narės turėtų grįžti prie kvotų ir darbo leidimų sistemos (kas buvo anksčiau), įsteigti specialų fondą regionams, kuriuose didžiausia migracija bei pradėti reikšmingai mažinti įvairias išmokas migrantams. Negali būti migracijos dėl išmokų. Vien tik Vokietija 2016 m. išmokėjo 470 mln. Eur užsienyje gyvenantiems ir Vokietijos pilietybės neturinčių migrantų, dirbančių šioje šalyje, vaikams. Didžiausią išmokų gavėjų grupę sudaro Lenkija, Rumunija, Čekija ir Kroatija. Per savaitę Didžioji Britanija skiria 1 mln. svarų ES imigrantų vaikų, gyvenančių užsienyje, pašalpoms, taip pat, beje, ir lietuviams. Europos politikai kviečia mažinti išmokas ir mokėti jas atsižvelgiant į gimtosios šalies teisės aktus.
Algis Junevičius yra KTU Viešojo administravimo ir politikos mokslų instituto profesorius
