Thomas Andrew Bryer yra Centrinės Floridos universiteto Viešojo administravimo fakulteto ir Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorius.
2021-ųjų sausio 6-ąją didelė grupė Donaldo Trumpo rėmėjų įvykdė vietinio terorizmo aktą užimdami Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresą. Istoriniame pastate tuo metu buvo Kongreso nariai, JAV viceprezidentas, šimtai valstybės tarnautojų ir žurnalistų, vykdančių savo konstitucinę pareigą – patvirtinti 2020 m. JAV prezidento rinkimų rezultatus, kurie lėmė Donaldo Trumpo pralaimėjimą ir būsimojo prezidento Josepho Bideno pergalę.
Būdamas Jungtinių Valstijų pilietis ir viešojo administravimo bei piliečių įgalinimo tematikų tyrėjas, žiūrėjau į teroristus per televiziją, tvirtai apkabinęs savo vienerių metų sūnų. Tuo metu jam stengiausi pasakyti du dalykus: (1) praėjus penkiolikai metų tu šiuos įvykius analizuosi mokykloje ir (2) tai esame mes, amerikiečiai.
„Mes laikome šias tiesas savaime suprantamomis, kad visi žmonės yra sukurti lygūs, kad Kūrėjo jie yra apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis, tarp kurių yra Gyvybė, Laisvė ir Laimės siekimas. Šių teisių užtikrinimui tarp žmonių yra įkuriama valdžia, įgaliota valdomųjų.“
Tai – pirmoji JAV Nepriklausomybės Deklaracijos pastraipa, retorikos šūvis, kuris lėmė, jog naujai sukurta nacija pasuko didžiojo demokratijos eksperimento keliu, eksperimento, kuriame laikoma, jog „visi žmonės“ (angl. men – vert. past.) yra sukurti lygūs. Toje demokratijoje valdžia visada atstovaus žmones, bus iš žmonių ir skirta žmonėms, kaip teigė Prezidentas Abrahamas Lincolnas, stovėdamas krauju įmirkusiame pilietinio karo lauke.
Šiuos žodžius jis ištarė praėjus kone šimtmečiui po Nepriklausomybės Deklaracijos paskelbimo, ir keliems mėnesiams po to, kai pasirašė Emancipacijos aktą, kuriuo panaikino vergiją maištaujančiose konfederacijos valstijose. Tačiau savo kalboje, kuri istorijoje žinoma kaip Getisburgo kalba, jis neapibrėžė, kokie būtent žmonės turimi omenyje.
Visą Jungtinių Valstijų visuomenės, pilietinę ir politinę istoriją galima papasakoti per debatus, įstatymus ir protestus, kurie padėjo apibrėžti, ką reiškia „žmonės“. Pavyzdžiui, nacijos gimimo laikotarpiu juodieji vergai buvo laikomi tik dalinai žmonėmis. Išlaisvinti jie tapo pilnateisiais žmonėmis, bet ne pilnateisiais piliečiais. Kone šimtmetį juodaodžiams nebuvo suteikiamos taip dosniai Nepriklausomybės Deklaracijoje pažadėtos teisės, tai yra – kad visi žmonės sukurti lygūs.
Politikoje moterys ilgą laiką neturėjo lygių teisių – debatai šia tema skaldė visuomenę iki pat šios dienos, kai einant 2021-iesiems JAV buvo paskirta pirmoji moteris viceprezidentė. Deja, moterų vis dar per mažai įstatymus leidžiančios ir vykdančios valdžios postuose.
Šalį vis dar skaldo debatai dėl imigracijos ir kalbos. Faktas, kad anglų kalba yra pagrindinė, bet ne oficiali Jungtinių Valstijų kalba yra to priežastis.
Žmonių ir „žmonių“ sąrašą galima tęsti, peržiūrint skirtingus mūsų šalies istorijos momentus: jauni žmonės, hipiai, turtingieji, beturčiai, krikščionys, žydai, musulmonai, ateistai, komunistai, kapitalistai, homoseksualūs, heteroseksualūs, biseksualūs asmenys, jis, ji, jie…
Jungtinėse Valstijose gyvena labai įvairūs žmonės, labai skirtingi žmonės vadina šią šalį namais. Kiekvienas turime pavyzdžių, susijusių su savo darbine patirtimi, rodančių, kas atsitinka, kai į įvairovę nekreipiama dėmesio – sukuriama atskirtis. Susiformuoja panašiai mąstančių žmonių klikos, atsiranda nesveika konkurencija, dėl to krenta produktyvumas, o dėl biuro politikos ir konfliktų iškyla grėsmė visai organizacijai.
Tą pačią analogiją galima pritaikyti valstybei. Tarp vietinių teroristų, kurie užėmė Jungtinių Valstijų Kongresą buvo žmonių, kurie yra rasistai. Jei turėtume galimybę pažvelgti į susirinkusios destruktyvios masės mintis, pamatytume didžiulę netoleranciją bet kokiam asmeniui ar grupei, kuriuos galima laikyti „kitokiais“.
Kita vertus, Amerikos visuomenėje atrasime ir tokių, kurie nuvertina Trumpo rėmėjus dėl vadinamojo jų tamsumo, mano, kad šie žmonės neturi teisės dalyvauti mūsų demokratijoje, nes nieko nesupranta ir demonstruoja neapykantą. Hillary Clinton, kalbėdama apie šią mūsų visuomenės dalį, šiuos žmones pavadino „apgailėtinais“.
Žiūrėdamas trečiadienio riaušes savo sūnui sakiau: „Tai esame mes“. Esame įvairi ir pasidalijusi visuomenė. Demokratiją praktikuojame eidami balsuoti, bet ne tada, kai bijome įkelti koją į tą rajoną, kuriame gyvena „kitokie“ žmonės. Esame greiti išsakyti savo nuomonę, bet kur kas lėtesni, kai reikia išklausyti ir suprasti kitą.
Prisimenu, kai maždaug prieš dešimt metų kalbėjau vienos bendruomenės susirinkime. Tema buvo susijusi su tos bendruomenės ateitimi, kone 800 žmonių atėjo pasiklausyti mano pristatymo ir išsakyti savo nuomonės. Tai buvo demografiniu požiūriu labai įvairi ir fiziškai pasidalijusi bendruomenė, tikras mūsų šalies mikrokosmas. Jos pakraščiuose, atitvertuose gyvenamųjų namų kvartaluose gyveno aukštesnes ir vidutines pajamas gaunantys gyventojai, o viduryje – ispanakalbiai darbininkai. Nė viena iš tų grupių nepasitikėjo vieni kitais, ir, kol neiškilo klausimas dėl bendruomenės ateities, nedėjo jokių pastangų susipažinti. Šie žmonės gyveno toje pačioje bendruomenėje, bet labai skirtinguose pasauliuose.
Vietos dvasinis lyderis susitikimą pradėjo malda. Turėdamas omenyje bendruomenės susiskaldymą, maldoje jis prašė kantrybės, supratingumo ir gebėjimo išklausyti bei pasimokyti vienam iš kito. Tai buvo gana ilga malda, ji tęsėsi gal aštuonias minutes, gal kiek ilgiau. Galiausiai, vienas žmogus iš susirinkusiųjų sušuko: „Užteks, pasakyk, ką turi pasakyti, ir baik!“
Tai esame mes. Daugelis iš mūsų nepanašūs į teroristus, kurie užėmė Kongresą. Tačiau visi esame atsakingi už aplinką, kuri sukuria tuos teroristus. Kiekvieni metai, per kuriuos mes nežengiame bent vieno žingsnio įvairovės suvaldymo link, įžiebia dar vieną kibirkštį tam laužui, kurio liepsnas stebėjome trečiadienį. Mes niekada visiškai nepanaikinsime atskirties, mes niekada nebūsime kaip vienas, bet visada išliksime viena nacija. Šis faktas reikalauja, kad mes pasistengtume geriau vienas kitą pažinti, ir, nepaisydami skirtumų, išmoktume nesutikti nerodydami priešiškumo.
Nelaimei, per daug Jungtinių Valstijų politikų deda pastangas, kad įpūstų nesveiko susiskaldymo ir konfliktų laužą. Jų retorika – užkrečiama. Donaldo Trumpo garsiakalbis buvo pats galingiausias, jis sugebėjo pastūmėti šalį pavojinga kryptimi, bet mūsų šalies miestų ir valstijų institucijose blogų pavyzdžių apstu.
Naujasis prezidentas Josephas Bidenas perima valdžią didžiulės įtampos metu, bet jis pradeda nuo svarbaus įsipareigojimo: prezidento kabineto patarėjai ir kiti pareigūnai, užimantys svarbius postus yra tokie, kokia yra Amerika. Į kai kuriuos postus pirmą kartą istorijoje pateko moterys, juodieji, ispanakalbiai, homoseksualūs asmenys, Amerikos indėnai ir kitų grupių atstovai. Pirmą kartą mūsų šalies istorijoje kone kiekvienos demografinės grupės atstovas turės lyderystės pavyzdį federalinėje valdžioje – žmogų, panašų į save. Tai – tik pirmas žingsnis, formuojant visuomenę, kurioje galėtume geriau sugyventi. Šis žingsnis yra būtinas.
Didysis demokratijos eksperimentas išgyveno pilietinį karą, rasizmą, seksizmą, įvairius skandalus, teisingus ir neteisingus karus, korupciją. Jungtinių Valstijų institucijos išliko ir įrodė, jog yra šioms negandoms atsparios. Šiandienos iššūkis – judėti toliau, ir, pasak išrinktojo Prezidento Bideno, atkurti taip, kad atsirastų nauja kokybė.
