Subombarduoti Mariupolio gimdymo namai, teatras, meno mokykla, apšaudyti senelių namai – nors civilių aukų vis daugėja, Rusijos piliečių pasipriešinimas nėra didelis. Iki šiol už taikius protestus sulaikyta 15 tūkst. žmonių, tačiau tai tik dalelė iš 146 milijonų Rusijos gyventojų. Pasak KTU politikos filosofijos profesoriaus Andriaus Bielskio, jeigu Rusijos žiniasklaida būtų nepriklausoma, pasipriešinimas būtų šimtą kartų didesnis.
Prieš savaitę Rusijoje žiūrimiausios laidos metu žinių pranešėja pasirodė su plakatu, prašančiu nutraukti karo veiksmus Ukrainoje. Šis įvykis sukėlė nemažai įtarimų, jog tai – Kremliaus sustyguota propagandinė kampanija, siekianti atitraukti dėmesį nuo Rusijos karo nusikaltimų ar skatinti nepasitikėjimą pateikiama informacija. A. Bielskis įsitikinęs – nereikia patiems kurti konspiracijos teorijų spekuliuojant faktais, kurių negalime nei paneigti, nei įrodyti.
– Eilę metų trunkantis ideologinis diskursas medijose, politikos atstovų kalbose nuteikė Rusijos piliečius bene prieš visus Vakarus. Kaip buvo konstruojama ši ideologija?
– Rusijos kultūros pagrindas – ilgalaikė slavofilizmo tradicija, kuri prieštaravo vakarietiškoms vertybėms ir teigė slavų tautų vienybę. Visas devynioliktas amžius ir jame vykusios filosofinės, literatūrinės ir ideologinės diskusijos buvo būtent apie tai, į ką lygiuosis Rusija: į Vakarus, ar į save.
Kremliaus „nusisukimas“ nuo Vakarų vyko palaipsniui ir buvo matomas jau Vladimiro Putino valdymo pradžioje. Rusijos prezidentas iš pradžių bandė „flirtuoti“ su tuometiniu JAV prezidentu Džordžu H. V. Bušu, tačiau nusivylė. Tuomet V. Putinas atsigręžė į Rusiją ir pradėjo konstruoti savo politinę Rusijos tapatybę per draugo ir priešo skirtį, kai draugu tapo pati Rusija, o priešu – Vakarai.
Vėliau šis ideologinis režimas tik stiprėjo, o Kremlius ėmė kontroliuoti skleidžiamą informaciją, sykiu riboti ir medijas. Kontroliuojant žiniasklaidą, gali vystyti kokį tik nori ideologinį diskursą ir vykdyti propagandą, o daugelis žmonių nuoširdžiai tikės televizijos ekrane pateikiama informacija.
– Viešojoje erdvėje galima išgirsti nemažai nuomonių dėl gana pasyvių protestų Rusijoje, žinomi žmonės Lietuvoje prašo Rusijos piliečius „eiti į gatves“, tačiau nors protestai vyksta, juose dalyvauja nedaug žmonių. Kaip manote, kodėl?
– Manau, visi mes suprantame, jog tie protestai yra reikalingi, tačiau kontroliuojamos žiniasklaidos, Kremliaus propagandos ir žiauraus susidorojimo akivaizdoje tai daryti šalies gyventojai vengia. Įvairūs Rusijos opozicijos komentatoriai sako, jog lyginti šiandieninę Rusiją su visuomenėmis, kurių nevaržo valdžios sprendimai ir kurios gali protestuoti, yra beprasmiška.
Jeigu Rusijos visuomenė matytų tą patį, ką matome mes būdami Lietuvoje ar kitose Vakarų šalyse, tai jos pasipriešinimas būtų šimtą kartų didesnis. Tačiau taip nėra, nes Rusijos žiniasklaida yra priklausoma nuo valdžios ideologinio režimo, toliau skleidžiamas melas apie įvykius Ukrainoje prisidengiant „specialiąją operacija“ ir nutylima apie civilių moterų, vaikų mirtis, bombarduojamus teatrus, ligonines, senelių namus. Jei nėra alternatyvių informacijos šaltinių, o tie, kuriais galima naudotis, rodo vien propagandą, tai kaip tie žmonės gali „išeiti į gatves“?
Kartu su savo šeima savaitei priėmiau pabėgėlius iš Ukrainos ir nors tai, ką jie pasakojo, nėra naujiena, jų pasakojimai parodo propagandos lygį Rusijoje. Ukrainiečių artimieji, anksčiau gyvenę Kijeve, o vėliau persikėlę į Rusiją netiki savo giminaičiais, savo šeimos nariais, kai jie pasakoja apie karo žiaurumus Ukrainoje. Nors nėra taip, jog Rusijos visuomenę sudaro vien herojai ar vien žmonės, negebantys mąstyti – metai iš metų rodoma propaganda šią situaciją paverčia žymiai sudėtingesne, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Galbūt labiausiai liūdina tai, jog žmonės leidosi būti „nupirkti“ V. Putino. Rusijos federacijos prezidentas, parduodamas naftą ir dujas Europai, palengva „pirko“ savo piliečius ribodamas politines ir pilietines jų laisves mainais į minimalų Rusijos žmonių pragyvenimo lygį. Kai kam tai suteikė ir visai patogų gyvenimą gyvenimą: madingesnius automobilius, europietiškus restoranus. Laisvi rinkimai, nepriklausoma žiniasklaida turi žymiai didesnę kainą nei galimybė įsigyti Europos tiekiamas prekes Rusijoje, tačiau šalies visuomenė palaipsniui „užmerkė akis“ prieš valdžios politinių laisvių ribojimus. Galbūt galima suprasti, kodėl eiliniai žmonės galėjo su šiomis sąlygomis sutikti, tačiau tai, jog intelektualus elitas su tuo susitaikė, yra nusikaltimas.
– Ar mes, būdami Lietuvoje, galime paveikti kitos šalies visuomenę iš išorės? Kokių veiksmų turėtų imtis vakarietiška visuomenė?
– Žinoma, kad galime! Mes privalome palaikyti Rusijos demokratinę opoziciją, skleisti informaciją ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Rusijoje. Matome pavyzdžių, kai įvairios programišių grupės įsilaužia į Kremliaus ir kitus valstybinius kanalus bei transliuoja žinutes eiliniams Rusijos piliečiams apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Jie rodo vaizdus iš karo zonos, kurie matomi visame pasaulyje, dalinasi necenzūruojamos žiniasklaidos priemonių turiniu.
Taip pat, yra „Call Russia“ iniciatyva, kurios metu siunčiamos žinutės Rusijos piliečiams iš Vakarų Europos, Lietuvos ir kitų šalių, bandoma juos informuoti, skleidžiamos žinios naudojantis „Google Maps“ žemėlapio atsiliepimais. Galimybių yra daug, todėl svarbu jomis pasinaudoti.
– Kokia ateitis laukia V. Putino režimo? Ar jis gali tęstis dar 20 ar 30 metų?
– Aš būčiau linkęs manyti, jog karas Ukrainoje yra tironiško V. Putino režimo pabaigos pradžia. Sankcijos yra beprecedentės, jos jau parklupdė ir ilgainiui smarkiai paveiks visą Rusijos ekonomiką. Jų metu vyks Rusijos ekonomikos deindustrializacija. Kuo ilgiau šis žiaurus karas tęsis, tuo stipresnės bus sankcijos, taip pat Europa atsisakys ir dujų ir naftos pirkimo iš Rusijos. Civilizuotas pasaulis negali žiūrėti į šią baisybę, tad sieks, kad ryšiai su Rusija būtų nutraukti.
Įvairūs Rusijos opozicijos atstovai kalba apie tai, jog vyksta pasipriešinimas ir Kremliaus viduje, todėl vargu ar šis melą ir agresiją skleidžiantis režimas ilgai išsilaikys. Manau, jog V. Putinas jau pralaimėjo ir Rusijos visuomenė, norėčiau tikėti, yra per žingsnį nuo perversmo, kuris ir reikštų režimo pabaigą. Šiandieninė Rusija yra panašesnė į Šiaurės Korėja nei į XXI amžiaus Rytų Europos šalį, todėl tokiam režimui vienaip ar kitaip bus priešinamasi. Iki sankcijų pradžios Rusijos ekonomika buvo sąlyginai atvira, grįžti į „akmens amžių“ niekas nenori, todėl pasipriešinimo šalyje tik daugės.
