KTU mokslininkų tyrimas: Lietuvoje populizmas neturi daug radikalumo bruožų, tačiau populistinės retorikos apraiškų netrūksta

Mokslas žiniasklaidai | 2021-03-10

Dažnai girdime, kad vieni politikai kitus vadina populistais – daugeliui įprasta buvusį JAV prezidentą Donaldą Trumpą ar esamą Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną vadinti populistais. Lietuvoje taip pat neretai girdime kaltinimus, kad vieno ar kito politiko pasiūlymai yra populistiniai, o Viktoras Uspaskichas ar Petras Gražulis kone laikomi politikų populistų etalonais.

Politiką tyrinėjantys mokslininkai taip pat sutinka, kad Europos Sąjunga ir daugelis kitų demokratinių šalių pastaruosius pora dešimtmečių susiduria su populizmo iššūkiu – vis daugiau žmonių balsuoja už populistines partijas, tokias kaip, Nyderlandų Laisvės partija, Prancūzijos Nacionalinis frontas ar Austrijos Laisvės partija. Dažnai jų populiarumas pagrįstas ryškiomis asmenybėmis, tokiomis kaip Geertas Wildersas, Marine Le Pen ar Jorgas Heideris.

KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) mokslininkai Eglė Butkevičienė ir Vaidas Morkevičius teigia, kad populizmas, greta kitų veiksnių, daro nemažą įtaką bendrai demokratijos kokybei. Populistinei ideologijai būdinga pasaulį matyti dviejų spalvų – juodą ir baltą, sukurti priešpriešas, visuomenę skirstyti į „mes“ ir „jie“.

Daugelyje Europos šalių atliekamas tyrimų projektas „DEMOS“ siekia suprasti, kokią demokratiją turime Europoje, išanalizuoti populizmo apraiškas bei išsiaiškinti kaip galima padidinti demokratinį veiksmingumą.

Projekte dalyvaujantys KTU mokslininkai teigia, kad egzistuojantis nusivylimas politika ir politikais, sukelia ne tik politinę apatiją, bet ir pastumia piliečius palaikyti populistines partijas ar grupes, kurios sudėtingas problemas supaprastina bei priešina visuomenę.

Platinamas ir per socialinius tinklus

Eglė Butkevičienė

Kaip ir kiti politikai, populistines idėjas skiedžiantys veikėjai aktyviai naudojasi socialiniais tinklais ir tokiu būdu tiesiogiai komunikuoja su savo sekėjais. E. Butkevičienė pasakoja, kad viena iš Europoje atliekamo „DEMOS“ tyrimo dalių nagrinėjo populizmo apraiškas socialinėse medijose.

„Šis tyrimas buvo sutelktas į populistinių partijų lyderių rinkimų kampanijos  įrašus „Facebook“ platformoje, 2019 m. gegužės mėn. Europos Parlamento rinkimų metu, ir ne rinkimų laikotarpiu tų pačių asmenų publikuotas „Facebook“ žinutes“, – dalinasi mokslininkė E. Butkevičienė.

Remiantis gautais rezultatais, „DEMOS“ tyrimas išskyrė keturis dominuojančius populistinio bendravimo būdus socialinėje erdvėje:

  • „Tuščiasis“ populizmas, kuriame nuorodos į „žmones“ yra vienintelis aptinkamas populizmo elementas (vyrauja tokiose šalyse kaip Turkija, Ispanija);
  • Anti-elitinis populizmas, kuriame nuorodos į „žmones“ buvo derinamos su „elito“ kritika (būdingas Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Vengrijos, Graikijos, Italijos ir Lenkijos atvejams);
  • Neįtraukus populizmas, kuriame nuorodos į „žmones“ buvo derinamos su „kitų“ grupių diskriminavimu (stebimas Lenkijoje, Turkijoje ir tam tikru mastu Danijoje);
  • „Pilnasis“ populizmas, kuriame derinamos nuorodos ir į „žmones“, ir išpuoliai prieš „elitą“, ir „kitų“ diskriminavimas (šis tipas aptiktas 9-iose iš 14-os rinkimų laikotarpiu pasirinktų analizuoti šalių, o 4-iose iš jų ir ne rinkiminiu laikotarpiu).

„Daugumoje šalių „Facebook“ komunikacija buvo nukreipta prieš nacionalinį politinį elitą“, – aiškina mokslininkė. „DEMOS“ tyrimas taip pat atskleidė, kad rinkimų laikotarpiu populistiniai veikėjai dažnai nukreipdavo savo žinutes prieš naujai atvykusius užsieniečius bei pabėgėlius, o ne rinkimų laikotarpiu daugiau dėmesio skyrė šalyje jau gyvenantiems imigrantams.

Ne visur susijęs su radikaliomis dešiniosiomis pažiūromis

E. Butkevičienė atkreipia dėmesį, kad Europoje, ypač Prancūzijoje, Austrijoje, Nyderlanduose bei kitose šalyse, radikalus dešinysis populizmas sulaukia nemažo rinkėjų palaikymo, kas galimai yra nusivylimo valdančiaisiais padarinys. Tačiau V. Morkevičius pastebi, kad Lietuvoje situacija gerokai skiriasi – mūsų šalyje nėra sutinkama daug grupių ar politinių partijų, kurios atitiktų radikalios dešinės organizacijos apibūdinimą. Lietuvos politikams labiau būdinga demagogija, menkai pagrįstų pažadų dalijimas.

„Nors klasikinė populistinė retorika pas mus nėra dažna, visuomenės dalijimas į „elitą“ ir „runkelius“, ar Ramūno Karbauskio teiginiai, kad LVŽS kandidatas prezidento rinkimuose atstovaus „apačioms“, o ne „viršūnėms“, yra labai artimi populizmui“, – atskleidžia V. Morkevičius.

V. Morkevičius taip pat pastebi, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, populizmas neturi daug radikalumo bruožų: „Vidurio ir Rytų Europos šalyse populizmas labiausiai siejasi su nacionalizmu, kaip pavyzdžiui, Lenkijoje ar Vengrijoje.“ Tiesa, pasak mokslininko, dešiniuosius populistus Europoje vienija neigiamas požiūris į seksualines mažumas bei jų teises.

Vaidas Morkevičius

Šioje neigiamoje „priešų“ stovykloje, greta seksualinių mažumų, dažnai atsiranda ir imigrantai, kitos tautybės žmonės, kitos religijos šalininkai, elitas ar dabartinė valdžia.

Tačiau, egzistuoja ir kairysis populizmas, kuris nors dažniausiai sutinkamas Lotynų Amerikos šalyse, tačiau pastaruoju metu išplito ir Vakarų Europoje, o žinomiausi jo atstovai yra Graikijos partija „Syriza“ ir Ispanijos partija „Podemos“.

Pasak mokslininkų, vertinant dabartinę COVID-19 situaciją, populistinės retorikos pandemijos valdyme girdėti mažai – tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse.

„Galime atkreipti dėmesį į tai, kad dažnu atveju opozicija valdančiuosius kritikuoja dėl per griežtų karantino valdymo priemonių, nors patys patekę į valdžią tas pačias priemones jau palaiko. Taigi, demagogijos ir menkai pagrįstų kaltinimų yra“, – atskleidžia V. Morkevičius.

Populizmas – natūralus, bet ne visada pageidautinas

Istoriškai populizmas kildinamas iš Senovės Romos laikų, ir siejamas su politikais, kurie siekė žemesniųjų visuomenės sluoksnių paramos, tad politikoje šis fenomenas nėra naujas. KTU mokslininkai teigia, kad šiuolaikiniame pasaulyje, ypač Vakarų Europoje, populizmas dažnai siejamas su radikaliomis dešiniosiomis politinėmis jėgomis, tačiau tas būdinga ne visoms šalims.

Nors ir dažnai vertinama neigiamai, populistinė retorika, pasak V. Morkevičiaus, yra tam tikra prasme natūrali demokratijos dalis.

„Bet kokioje šalyje politikai siekia rinkėjų palaikymo, tad kreipdamiesi į juos šūkiais orientuotais į „paprastus žmones“, mėgina juos sutelkti“, – teigia jis. Anot mokslininko, populizmas šiuo atveju bent dalinai naudingas, nes mažina visuomenės politinę apatiją.

Tačiau E. Butkevičienė pastebi, kad nors populizmas gali padėti sutelkti žmones bendrai veiklai, visgi, tai nėra priemonė, kuri turėtų būti naudojama. Jos nuomone, populizmas nėra tinkamas vaistas ir nuo politinės apatijos, nes skatina demagogiją, susipriešinimą, stiprių autoritarinių lyderių iškilimą ar net polinkį pritarti sąmokslo teorijoms.

Populizmo tyrimai atlikti KTU mokslininkams įgyvendinant Europos Sąjungos H2020 programos finansuojamą projektą DEMOS (Projekto Nr. 822590).

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku