Šią savaitę įvyks dvi svarbios šventės: kovo 9 ir 10 dienomis Indijoje švenčiamas Holi (Spalvų festivalis), o kovo 11 d. Lietuvoje minimas šalies nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetis. Kas galėtų sieti 2-tą didžiausią pagal gyventojų skaičių demokratinę valstybę, turinčią 1,35 milijardus gyventojų, ir mažą Baltijos šalį? KTU Indijos bendradarbiavimo vystymosi skyriaus (Indijos centro) vadovė Runa Chakraborty Paunksnis teigia, jog mus vienija ne tik sanskritas, bet ir tai, kaip švenčiame šventes.
Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) docentė R. Chakraborty Paunksnis darbą universitete pradėjo vos prieš kelis metus (2018 m.), tačiau jau jaučiasi akademinės bendruomenės dalimi: „Būdama Indijos centro vadove turiu galimybę dalyvauti ir kitokioje, nebūtinai su mano darbu fakultete susijusioje veikloje, taip pat bendrauti su kitais universiteto bendruomenės nariais.“
Mokslų daktarė R. Chakraborty Paunksnis mano, jog lietuviškoji ir indiškoji kultūros nėra tokios skirtingos, kaip gali atrodyti.
„Nemažai mokslininkų jau yra aptarę sanskrito ir lietuvių kalbos panašumus, o aš pati pastebėjau įdomių panašumų tarp kai kurių švenčių, švenčiamų Indijoje ir Lietuvoje“, – sako ji.
Pavyzdžiui, populiarusis Holi festivalis (Spalvų festivalis) Indijoje yra labai panašus į lietuviškąsias Užgavėnes. Holi, dar vadinamo spalvų festivaliu, kadangi jį švęsdami žmonės vienas kitą ištepa įvairiausiomis spalvomis, metu sveikinama po tamsių žiemos dienų atgimstanti nauja gyvybė.
„Girdėjau, kad Lietuvoje per Užgavėnes deginama Morė. Holi festivalio metu indai taip pat degina demonės Holikos atvaizdą, tuo išvarydami tamsą ir blogį“, – aiškina docentė.
Lietuviai iš tiesų kasmet stengiasi išvaryti žiemą, net jei šiemet ši šventė buvo simboliška – juk žiema taip ir neatėjo.
Nepriklausomybės diena – pagrindinė abiejų šalių šventė
KTU Indijos centro vadovė teigia taip pat pastebėjusi abiejų kultūrų panašumų švenčiant valstybines šventes: „Indijoje Nepriklausomybės diena (rugpjūčio 15 d.) švenčiama tikrai iškilmingai: mokyklose ir valstybinėse institucijose organizuojamos kultūrinės programos, iškeliama valstybės vėliava, giedamas šalies himnas, dainuojamos kitos patriotinės dainos.“
R. Chakraborty Paunksnis pasakoja, jog minint Indijos Respublikos dieną (sausio 26 d.) taip pat rengiami paradai ir kultūrinės programos. 1950 m. sausio 26 d. Indija priėmė šalies Konstituciją ir tapo Respublika. Šiam svarbiam įvykiui švęsti tiek centrinė, tiek valstijų vyriausybės organizuoja įspūdingus pasirodymus, atskleidžiančius turtingą Indijos kultūrinį palikimą ir įvairovę.
Natūralu, jog tiek Lietuva, tiek Indija ir turbūt daug kitų šalių laikosi panašaus požiūrio į reikšmingas valstybines šventes: yra svarbu pagerbti šalies vėliavą ir valstybinį himną. Minėjimų metu taip pat organizuojamos eisenos su orkestru, nemokami koncertai ir įvairūs kultūriniai renginiai.
„Manau, jog šių švenčių metu žmones užplūsta gilus vienybės jausmas. Taip pat geriau suvokiama tautinė tapatybė ir priklausymas vienai tautai, vienai bendruomenei. Valstybinės šventės neabejotinai praturtina mūsų kultūrinę patirtį“, – teigia docentė.
Indija: vienybė įvairovėje
Dr. Chakraborty Paunksnis pastebi ir tam tikrus kultūrų skirtumus: „Indija išsiskiria savo įvairove: keliomis kalbomis, kultūromis, skirtingomis klimato sąlygomis. Skirtingose šalies vietose gyvenantys indai kalba skirtingomis kalbomis. Manau, jog tuo Indija tikrai skiriasi nuo Lietuvos.“
Indijoje taip pat vyrauja skirtingos tikėjimų sistemos ir kultūrinės praktikos.
„Ši įvairovė pastebima ir virtuvėje: pavyzdžiui, šiaurės Indijos gyventojų patiekalai labai skiriasi nuo tų, kuriuos valgo šalies pietuose gyvenantys žmonės. Tokių skirtumų Lietuvoje man dar neteko pastebėti,“ šypsosi KTU tyrėja iš Indijos.
Nepaisant Lietuvos suskirstymo į keturis etnografinius regionus, išsiskiriančius sava tarme ir kai kuriais būtent tai vietovei būdingais patiekalais (pavyzdžiui, žemaitiškuoju kastiniu), ji daug homogeniškesnė nei Indija.
Tarpkultūrinės komunikacijos svarba
Visuomenei įvairovė yra svarbi – šiuo globalizacijos laikotarpiu kitų pasaulio kultūrų pažinimas yra ypač vertingas. R. Chakraborty Paunksnis pabrėžia, jog įvairovės patyrimas universiteto akademiniame gyvenime studentus gali paskatinti priimti skirtingus požiūrius, o tai yra reikalinga visapusiškam švietimui, taip pat išugdyti tolerantiškesnę, užjausti gebančią asmenybę. Gebėjimas pripažinti įvairovę taip pat suteikia pranašumo šiandieniniame globalizuotame pasaulyje.
Tyrėja mano, jog sėkmingą tarpkultūrinę komunikaciją lemia mūsų noras pažinti tai, ko nepažįstame: „Daugeliu atveju atsisakome plėsti savo akiratį dėl išankstinių nusistatymų arba polinkio tikėti kultūriniais stereotipais. Tiek Lietuva, tiek Indija gausios kultūrinių ir intelektinių išteklių, ir gali būti viena kitai ypač naudingos įvairių sričių atžvilgiu – nuo mokslo ir technologijų iki menų ir kultūros.“
Dr. Chakraborty Paunksnis pastebi, jog abi šalys jau pradėjo imtis svarbių veiksmų tarpkultūriniam dialogui stiprinti, tačiau reikia įdėti dar daug pastangų tvirtesniam ryšiui užtikrinti.
