Nuo pat nepriklausomybės pradžios, metinis migracijos rezultatas visuomet buvo neigiamas, tačiau nuo 2019-ų metų yra pastebimas priešingas procesas – kasmet į šalį imigruoja 11-21 tūkst. asmenų. Šiam procesui ženklią įtaką padarė COVID-19 virusas, o šiemetiniuose rezultatuose atsispindi ir geopolitiniai procesai.
Būtent tokius ir panašius neekonominius veiksnius skatinančius emigraciją nagrinėja KTU mokslininkai jau nuo 2018 m. Tyrimų rezultatai atskleidė, kad daugelį išvykti skatina ne tik ekonominės priežastys, bet ir nusivylimas politine situacija bei vangus įsitraukimas į sprendimų priėmimo procesus, žemas bendruomeniškumo jausmas, menkas įsitraukimas į visuomenines ir savanoriškas veiklas bei sėkmingi išvykusiųjų pavyzdžiai. Žinant šiuos aspektus, galima ieškoti ir įvairesnių emigracijos mažinimo sprendimų.
Neekonominės emigracijos priežastys
KTU socialinių ir humanitarinių mokslų bei menų fakulteto vykdomas projektas „Neekonominių veiksmų reikšmė Lietuvos gyventojų emigracijai“ nagrinėja socialines priemones, kurios sumažintų emigraciją iš kaimiškųjų teritorijų ir mažesnių miestelių, aptaria kaip migracija gali būti vertinama per skirtingas socialinių mokslų perspektyvas.
Atlikti skirtingi tyrimai, gyventojų apklausos, fokus grupių diskusijos, interviu, atskleidžia, kad beveik trečdalis tyrimo dalyvių norėtų emigruoti – 15% apklausos dalyvių teigia turintys planų, kiti 15% – kol kas neturi detalių planų.
Kaip jau minėta, socialinės ir politinės priežastys sudaro labai platų spektrą – nuo asmeninių patirčių, tokių kaip sėkmingų išvykusiųjų pavyzdžių demonstravimas, ar bendruomeninių, tokių kaip silpni tarpusavio ryšiai bendruomenėse, neįsitraukimas į artimos aplinkos gerinimo veiksmus, iki visuomeninių – atsisakymas dalyvauti rinkimuose ir nusivylimas politine situacija.
Vienas iš geriausių asmeninių patirčių pavyzdžių yra nuoseklus šeimos narių persikėlimas gyventi iš vienos šalies į kitą. Išvykus vyrui, jį po kelių metų paseka žmona, paskui vaikai ir tėvai ar kiti artimieji. Tokia emigracijos forma yra gana populiari ir projekto tyrime dalyvavę asmenys dažnai nurodė turintys išvykusių gyventi į užsienį artimųjų ar bičiulių. Planų vykti gyventi į užsienį atskleidė ir asmenys, kurie sulaukia paramos iš užsienio, ypač jei ta parama padengia pusę jų išlaidų.
Aptariant politines emigracijos priežastis, ypač pastebima, kad politinės pažiūros nelemia siekio emigruoti, tačiau asmenys, kurie visuomet dalyvavo rinkimuose, emigruoti neplanuoja. Nuoseklus dalyvavimas rinkimuose šiame kontekste gali būti sietinas su pasitikėjimu politine sistema ir vykstančiais politiniais procesais.
Ar bendruomenė paskatintų pasilikti?
Užsienio socialinių ir politikos mokslų tyrėjai jau ne vieną dešimtmetį teigia, kad gyventojai, kurie jaučiasi „investavę“ į savo bendruomenę yra linkę ir lengviau prisitaikyti prie esamų sąlygų ir nėra linkę laimės ieškoti kitur.
Atliktas tyrimas patvirtino, kad ir Lietuvoje galioja tos pačios taisyklės – lietuviai, kurie skiria laiko ir pastangų savo artimos aplinkos tobulinimui norės pasilikti savo bendruomenėje ir jausis jai lojalūs. Rezultatai rodo, kad gyventojai, kurie yra įsitraukę į įvairias savanoriškas veiklas, yra mažiau linkę kurti emigracijos planu. Žmonės jaučiasi atsakingi už juos supančią aplinką, o toks atsakomybės prisiėmimas, skatina gyventojus tą aplinką puoselėti, nuosekliau vykdyti įvairius pilietinius įsipareigojimus, teigiamai arba labiau teigiamai vertinti savąją bendruomenę ir vietovę.
Nors šis tyrimas sustiprina užsienio mokslo pasauliui jau žinomas tiesas, Lietuvoje tokie rezultatai yra unikalūs ir galėtų pagelbėti savivaldybėms kuriant strateginius planus. Svarbu, kad regionuose nestigtų visuomeninės veiklos, saviraiškai reikalingos erdvės ir galimybės vietos gyventojams susiburti ir kartu veikti. Į „Darom“ panašios akcijos, kultūrinės veiklos turėtų vykti kur kas dažniau. Priemonės skirtos socialinių saitų mezgimui, vietos identiteto stiprinimui, stiprins ir norą likti savojoje erdvėje.
Nepamirškime ir grįžtančių
Bendruomenė ir stipresni emigravusiųjų ir likusių Lietuvoje ryšiai galėtų sukurti palankią aplinką grįžimui. Gyventojų lojalumas savo gimtajai šaliai kartais yra vertinamas emigrantų finansine parama šalyje likusiems artimiesiems ar investicijomis. Lietuvos atveju ši parama yra ženkli (priklausimai nuo metų svyruoja apie 1000-2000 mln. USD arba apie 2-3% GPD, remiantis Pasaulio banko duomenimis). Taigi emigrantams rūpi ką jie paliko Lietuvoje ir stiprūs ryšiai su namais gali sudaryti tinkamas sąlygas grįžtantiems.
Užsienyje galima pastebėti, kad kviečiant sugrįžti ir siekiant, kad grįžusieji pasiliktų ilgam yra būtina užtikrinti glaudžius socialinius ryšius, mažinti neigiamą nuomonę apie sugrįžusius bei būtina kurti tarpusavio pasitikėjimą ir bendradarbiavimą. Šių sąlygų neišpildžius, užsienio patirtis rodo, kad sugrįžę emigrantai greit situacija nusivilia ir pasirenka vėl išvykti iš šalies, tik šįkart yra linkę mažiau pasitikėti ir remti šalį.
Siekiant sustiprinti norą likti ir kurti šalyje arba į ją galiausiai grįžti, nepakanka tik sukurti finansinį gerbūvį. Kaip galime pastebėti, dažnai prisirišimas prie vietos ir atsakomybė už šalia esančius, sulaiko žmones nuo laimės paieškų svetur. Kuriant anti-emigracijos politiką labai patartina įtraukti priemones bendruomeniškumo kūrimui, vietos kultūros išlaikymui ir skatinimui, saugios aplinkos kūrimui bei tolerancijos skatinimui.
Straipsnis parengtas vykdant projektą “Neekonominių veiksmų reikšmė Lietuvos gyventojų emigracijai“ Nr. 09.3.3-LMT-K-712-01-0170.
