Tokia situacija kelia tam tikrą nerimą dėl įvairių rašto darbų originalumo. Jei mokslininkai negeba nustatyti, ar tyrimų santraukos remiasi realiais tyrimais ir rezultatai yra patikimi, tai negalime užtikrinti, kad nebus publikuoti išgalvoti tyrimai.
Tokia išgalvota /nepatikima informacijos sklaida gali turėti įtakos visuomenės gerovei, nes remiantis moksliniais tyrimais atliekami politiniai sprendimai, kurie tampa mūsų kasdienine gyvenimo dalimi darbuose, namuose, sveikatos priežiūros bei švietimo sistemose. Džiugu tai, kad tarptautinėje didžiausioje DI konferencijoje The International Conference on Machine Learning (ICML) buvo uždrausti straipsniai, parašyti naudojant ChatGPT ir kitus DI kalbos įrankius.
Tačiau, toks mokslo pasaulio neatsparumas verčia susirūpinti ir apie žemesnes švietimo grandis.
(Ne)laisvė kūrybiškumui
Lietuvos mokytojai taip pat susidūrė su DI įrankių naudojimo atvejais, kada moksleiviai pateikia darbus kaip jų pačių parašytus, pažeisdami akademinio sąžiningumo taisykles. Virtualūs asistentai (angl. chatbot), tokie kaip ChatGPT, užsienio šalyse itin populiarūs švietimo srityje. Sistema reaguodama į vartotojo užduotis, sukuria gana sklandų tekstinį turinį lietuvių ar bet kuria kita kalba. Virtualūs asistentai grįsti DI algoritmais, kurie mokosi atlikti užduotį naudodami didžiulius jau esamus žmogaus sukurtus teksto kiekius.
Čia svarbu paminėti, kokiais duomenis remiantis DI yra apmokomas. Skirtingose šalyse ir regionuose skiriasi mokinių kultūrinė, bei socialinė situacija, žinių ir pasiekimų lygis ar sparta.
Tad, pavyzdžiui, jeigu DI asistentas vertina Lietuvos mokinius pagal JAV mokinių duomenis, reikalavimai jų turimoms žinioms gali nesutapti. Taip pat, pateikta užduotis gali būti labai kūrybinga ir skatinti visiškai naują požiūrį, tačiau jeigu DI asistentas rašys tekstą, vertins jį ar pateiks atsakymus tik pagal jam pateiktus reikalavimus, kūrybiškumui nebelieka vietos. Taigi, ar DI gali varžyti mokinių kūrybiškumą ir inovatyvumo laisvę?
Ar DI pakeis mokytoją?
Kokybiškas švietimas visada reikalauja aktyvaus mokytojo įsitraukimo. Mokytojas yra ne tik žinių perdavėjas, bet ir ugdytojas bei pavyzdys mokiniui. Sėkmingas mokinio ir mokytojo bendravimas gali ne tik padėti vaikui įsisavinti žinias, bet ir pagelbėti vaikui emociškai, ištikus problemoms klasėje, ar namuose.
Pavyzdžiui, galime nuspėti mokinio emocinę būklę iš veido mimikos, kūno kalbos, išvaizdos ir daugybę kitų elementų. Galime sujungti šiuos elementus ir sukurti prasmę, priimti sprendimą ir pakeisti jau suplanuotą veiksmą.
Galime susieti tai su iš praeities turima informacija: kaip mokinys dažniausiai reaguoja į pamokas, kas vyksta jo namuose, ar šiandien mokykloje šalta/drėgna? Taip pat iš patirties atsiradusi intuicija padeda priimti sprendimus. Taigi, socialiniu atžvilgiu, robotas-asistentas niekada nepakeis mokytojo, nes jis nėra empatiškas ir nebūtų orientuotas į emocinę pagalbą vaikui.
Sąvoka „įkvepiantis mokytojas“ susijusi su empatija – kada mokytojas gali įkvėpti mokinius mokytis, kurti ir tobulėti. Ar DI su tobuliausia veido atvaizdavimo technologija turės tą patį poveikį? Įsivaizduokime humanoidinį robotą pedagogą, kuris rečiau padarys mokomo dalyko turinio klaidų, greitai gebės rasti ir apdoroti didelius informacijos kiekius, galbūt, netgi galės perskaityti mokinių veidus ir atitinkamai reaguoti.
Tačiau kaip galime išmokyti DI sistemą intuicijos? Galvos smegenys, kada stebime asmenį/gyvūną atliekantį vienokius ar kitokius veiksmus, aktyvuoja veidrodinius neuronus, kurie atspindi viską kas vyksta aplink. Veidrodiniai neuronai yra aktyvuojami, kai matome, kaip kiti kažką daro, kada patys darome tą patį, kada galvojame apie tai, kad kas nors galėtų tai daryti. Todėl mokytojo aktyvus pavyzdys padeda formuoti mokinio elgesį, moralinius aspektus. Kokį elgesį gali formuoti robotas?
Tačiau ne viskas yra taip negatyvu. DI programos edukologijoje gali padėti išspręsti tokius iššūkius kaip mokinio drovumas, nepasitikėjimas savimi ir nusivylimas, kurie gali kilti ir kartotis dėl mokytojo kaltės. Robotas nepavargs, kad ir kiek klaidų mokinys padarytų.
Taip pat robotai gali stebėti labiau techninius ir varginančius darbus, pavyzdžiui, užduočių rinkimas, tėvų ar globėjų informavimas, greitas testavimo duomenų pateikimas lengvai skaitomais formatais, atskiras darbas su sunkiau besimokančiais mokiniais, kuomet galima lavinti turinį ir lengvai stebėti įgūdžius. Todėl vienas iš DI privalumų švietimo procese yra tai, kad jis gali padėti pritaikyti individualų mokymąsi pagal mokinių mokymosi lygį, stilių ar asmenines savybes, žinoma, su mokytojo pagalba.
Svarbiausia – procesas
Mokytojai yra pagrindiniai asmenys, kurie spręs, kada ir kaip naudoti DI įrankius, todėl pagal pedagogų įžvalgas, DI sistemos bus geriausiai įgalintos tvarkyti esamus duomenis. Tam reikalinga pažinti DI įrankių galimybes, privalumus, trūkumus, etinius ir akademinio sąžiningumo aspektus.
Tokie DI etikos principai kaip atsakingumas, skaidrumas, sąžiningumas yra ypatingai svarbūs renkantis DI įrankius bei kada ir kaip juos naudoti. Labiausiai vystomi bus tokie gebėjimai, kaip kritinis, etiškas ir sisteminis mąstymas, kūrybiškumas, ateities iššūkių sprendimai.
DI naudojimas sumažintų mokytojų rutininį darbą, daugiau laiko liktų kūrybiniams procesams. Mokytojai ruošdami užduotis turėtų labiau stengtis formuluoti jas, kaip autentiškas ir grįstas patirtiniu mokymusi. Užduotyse didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas planavimui, savirefleksijai, mokymuisi bendradarbiaujant, proceso ir progreso vertinimui.
Apibendrinant reiktų paminėti, kad šiame skaitmenizacijos ir DI etape keičiasi žmogaus santykis su aplinka: anksčiau buvo žmogus – žmogus, dabar – žmogus – mašina. Todėl natūralu, kad keičiasi ir mokytojo santykis su mokiniu.
Jei anksčiau mokytojas buvo žinių nešėjas ir perdavėjas, tai dabar daugelį faktų mokiniai gali sužinoti ir/ar patikrinti naudodami, pavyzdžiui, Google paiešką. Todėl dabar mokytojas tampa labiau mentoriumi, fasilitatoriumi, padedančiu mokiniams suvokti savo tikslus ir koordinuoti veiksmus jų pasiekimui.