Šiandien, kai pasaulis kasdien tampa vis atviresnis, kai sienos tarp šalių nyksta, o švietimas kalba apie globalumą, inovacijas ir pažangą, paradoksalu, kad būtent tie, kurie ugdys ateities kartas, dažnai lieka savo komforto zonoje. Kodėl būsimi mokytojai, pasirinkę vieną atsakingiausių profesijų, tokie nedrąsūs žengti už savo šalies ribų? Kodėl pedagogikos studentai Lietuvoje vis dar taip retai pasinaudoja tarptautinių mainų galimybėmis?
Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo Kauno technologijos universiteto (KTU) socialinių mokslų daktarė, edukologė Brigita Miseliūnaitė, atstovavusi universitetui ir Lietuvai tarptautiniame „Erasmus+“ programos renginyje Švedijoje. Tai buvo Tarptautinio bendradarbiavimo veikla (TCA) – Europos Sąjungos finansuojamas susitikimas „Internationalisation and international mobility within the Teacher training programmes in Higher Education“, kurį organizavo Švedijos aukštojo mokslo taryba (Swedish Council for Higher Education). Į jį susirinko aukštojo mokslo atstovai, atsakingi už pedagogų rengimą net iš 18 Europos Sąjungos šalių. Renginio metu vyko įkvepiančios, bet ir daug klausimų keliančios diskusijos apie pedagogikos studentų tarptautinio mobilumo iššūkius, motyvaciją, galimybes ir patirtis.
Pasak dr. Miseliūnaitės, susitikimo metu paaiškėjo, kad pedagogikos studentų mobilumo rodikliai iš tiesų yra ženkliai mažesni nei kitų studijų krypčių. Tai – visos Europos tendencija, o ne vien Lietuvos problema. Įvairių šalių atstovai vardijo priežastis, kurios, deja, skamba labai panašiai visur. Pirmiausia – pedagogikos studijos yra glaudžiai susijusios su nacionaline švietimo sistema, valstybine kalba ir ugdymo programa. Studentai mokosi dirbti pagal savo šalies švietimo standartus, todėl studijų moduliai dažnai būna dėstomi tik gimtąja kalba, o tai apriboja galimybes lengvai integruotis į užsienio aukštąsias mokyklas. Kitas esminis veiksnys – intensyvi studijų struktūra. Pedagogikos studentai turi itin daug privalomųjų praktikų, kurių laikotarpiai ir vietos būna griežtai apibrėžti, todėl tiesiog fiziškai nelieka laiko išvykti.
Dar vienas svarbus aspektas – institucinis palaikymas. Pasak dr. Miseliūnaitės, universitetai vis dar retai aktyviai skatina studentus išvykti, o privalomųjų praktikų atlikimas užsienyje nėra laikomas privalumu nei studijų programose, nei darbo rinkoje. Tarsi būtų tyliai susiformavusi nuostata, kad geras mokytojas – tas, kuris lieka namuose. Tačiau ar tikrai? Ar galima kalbėti apie šiuolaikinį švietimą, jeigu būsimi mokytojai neturi galimybės pažinti kitų švietimo kultūrų, pamatyti, kaip veikia mokyklos svetur, kaip mąsto mokytojai kitose šalyse?
Dar viena, netikėta, tačiau itin įdomi renginio metu išryškėjusi tema – pedagogikos studentų asmenybės bruožai. Dalyviai pastebėjo, kad šios krypties studentai dažnai pasižymi stabilumu, atsakingumu, rūpestingumu, gebėjimu kurti emocinį ryšį – tai savybės, būtinos mokytojo darbui, bet kartu jos gali tapti kliūtimi rizikuoti, išvykti į nežinią, keisti aplinką. Daugelis jų jau turi darbą ar šeimą, todėl tarptautinės patirtys atrodo sunkiai įgyvendinamos. Tačiau, pasak dr. Miseliūnaitės, būtent ši emocinė branda ir atsakomybė galėtų tapti stiprybe – tereikia šiek tiek drąsos.
Tarptautinis mobilumas, ypač pedagogikos studentams, turi neįkainojamą vertę. Tai nėra tik pažintis su kita šalimi ar galimybė patobulinti kalbą – tai galimybė pažvelgti į švietimą iš naujo. „Išvykęs studentas pamato, kad mokykla gali būti visai kitokia – laisvesnė, kūrybiškesnė, labiau orientuota į vaiką. Jis pamato gerąsias kitų šalių praktikas, bet kartu ir iššūkius, su kuriais susiduria užsienio mokytojai. Tai labai praplečia akiratį ir suteikia naujų idėjų“, – sako KTU edukologė.
Tarptautinė patirtis ne tik ugdo studentą kaip žmogų, bet ir prisideda prie šalies švietimo kokybės. Grįžtantys studentai parveža idėjų, kurias galima pritaikyti Lietuvos mokyklose – nuo inovatyvių mokymo metodų iki paprasčiausio santykio su vaikais. Jie tampa pokyčių ambasadoriais, skleidžiančiais žinią, kad švietimas – tai nuolatinis mokymasis vieniems iš kitų.
Kaip skatinti pedagogikos studentų mobilumą? Pasak dr. Miseliūnaitės, pirmiausia reikėtų pradėti nuo dėstytojų. Kai aukštųjų mokyklų dėstytojai patys išvyksta, dalyvauja tarptautiniuose projektuose ir grįžę dalinasi patirtimi, jų entuziazmas užkrečia studentus. Taip pat labai veiksmingas būdas – organizuoti konferencijas ir diskusijas, kuriose studentai pasakotų savo sėkmės istorijas. Kolegų liudijimai neretai įkvepia labiau nei reklaminiai plakatai ar formalūs kvietimai.
Kitas svarbus žingsnis – studijų programų peržiūra. Kuriant pedagogų rengimo programas, būtina numatyti vadinamuosius „mobilumo langus“ – laikotarpius, kai studentai galėtų išvykti į trumpalaikes mobilumo veiklas ar praktikas. Be to, universitetai galėtų aktyviau ieškoti užsienio mokyklų partnerių, kurios priimtų studentus praktikai. Tokiai patirčiai nebūtina puikiai mokėti užsienio kalbos – stebint pamokas galima analizuoti mokytojų taikomus metodus, mokinių elgesį, klasės dinamiką ir emocinę atmosferą. Šios patirtys neįkainojamos būsimiems mokytojams.
Kur ieškoti galimybių?
Drąsiems ir smalsiems studentams atviros šios tarptautinės platformos:
- 🌍 AMITY INSTITUTE – praktikos galimybės Amerikos mokyklose.
- 🇪🇺 ERASMUSINTERN.org – tarptautinių stažuočių duomenų bazė Europoje.
- 🏫 EUROPEAN SCHOOL EDUCATION PLATFORM – partnerystės ir projektai su Europos mokyklomis.
- 🎓 INTERNATIONAL BACCALAUREATE SCHOOLS – galimybės dirbti ir mokytis IB programą taikančiose mokyklose.
- ✈️ Teacher Academy – savaitės trukmės, pilnai finansuojami kursai ir mainų veiklos pedagogams.
Ateities mokytojas – globalus žmogus
Dr. Brigita Miseliūnaitė įsitikinusi, kad mokytojas – tai profesija, kuri turi būti atvira pasauliui. „Mobilumas – tai ne prabanga ir ne išvykimas dėl įdomumo. Tai kelionė dėl augimo. Kiekvienas studentas, kuris išvyksta mokytis ar atlikti praktiką užsienyje, parveža dalelę pasaulio, kuri keičia ne tik jį, bet ir visą mūsų švietimo sistemą“, – sako ji.
Todėl šis klausimas – ne tik apie studentų pasirinkimus, bet ir apie mūsų valstybės požiūrį. Jei norime, kad Lietuvos vaikai augtų smalsūs, kūrybingi, atviri naujovėms, turime užtikrinti, kad jų mokytojai patys būtų paragavę pasaulio. Nes tik tas, kuris matė daugiau, gali išmokyti kitus siekti aukščiau.
„Mobilumas – tai ne kelionė dėl pažymėjimo. Tai kelionė dėl augimo“, – sako dr. Brigita Miseliūnaitė.
Ir priduria: „Kiekvienas studentas, išvykęs mokytis ar atlikti praktiką užsienyje, parveža po mažą gabalėlį pasaulio, kuris keičia ir jį, ir Lietuvą.“