„Informacinis karas visada egzistavo. Skirtumas tik toks, kad šiandien, dėl interneto sklaidos, to karo aukomis galime tapti kiekvienas“, – teigia Kauno technologijos universiteto tyrėja Rasa Kasperienė. Skaitmenine humanitare save įvardijanti mokslininkė ne vienerius metus socialiniuose tinkluose tyrinėjanti radikaliai dešinei priskiriamas grupes teigia, jog kalbėjimasis su šiais žmonėmis – ilgas ir daug pastangų kainuojantis darbas.
Rusijos karas prieš Ukrainą visą pasaulį privertė pamatyti informacinio karo, kurį ši šalis kariauja – net ir prieš savo žmones – mastus. Įvairių šaltinių duomenimis, pavasarį karą Ukrainoje palaikė daugiau nei pusė Rusijos gyventojų. Kita vertus, šiuos rezultatus vertinti sudėtinga, nes neįmanoma žinoti, ar gyventojai į apklausas atsakė sąžiningai.
„Būdų apibrėžti informacinį karą yra labai daug, tačiau jis visada susijęs su netikromis, melagingomis žiniomis, propaganda. Šiame kare kovojama dėl žmonių protų, siekiant laimėti kiek galima daugiau sau palankių taškų“, – sako R. Kasperienė, viena iš KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete įsteigto kibernetinio saugumo tyrimų centro „FrogLab“ tyrėjų.
Pasak jos, melagingos informacijos paveiktam asmeniui labai sudėtinga įrodyti, jog tai, kuo jis ar ji tiki yra netiesa. Beje, net ir Rusijoje teisinga informacija – pasiekiama, ją gauti įmanoma.
„Mano atliktas radikalios dešinės grupuočių „Facebook“ socialiniame tinkle tyrimas parodė, kad kone pusė nuorodų, kuriomis tose grupės dalijamasi, yra naujienos iš įprastos žiniasklaidos. Tačiau, atkreipus dėmesį, kokiame kontekste ta žinute dalijamasi, kaip į ją reaguojama, pamatai, jog dažnu atveju, informacija suvokiama iškreiptai, ja nepasitikima“, – paaiškina R. Kasperienė.
Liepos pradžioje paskelbti duomenys iš 40 pasaulio šalių rodo, kad visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida skirtingose šalyse labai nevienodas. Europiečiai žiniasklaida pasitiki labiau nei amerikiečiai, televizija ir radiju pasitikima labiau nei internetinėmis naujienomis. Suomiai žiniasklaida pasitiki labiausiai – net 70 proc., o amerikiečiai – mažiausiai (vos 26 proc. mano, jog žinios yra patikimos). Kiek anksčiau atlikti tyrimai rodo, jog socialinėmis medijomis pasitikima mažiau, nei žiniasklaida, o jauni žmonės yra apskritai skeptiški naujienų atžvilgiu.
R. Kasperienė sutinka, jog žiniasklaidai informaciniame kare tenka didžiulė atsakomybė. Beje, ji mano, jog Lietuvos žiniasklaida elgiasi pakankamai korektiškai. Štai nesena istorija dėl tranzito iš Kaliningrado srities išaiškinimo, jos nuomone, Lietuvoje buvo komentuojama atsakingai, pasveriant kiekvieną žodį.
„Dėl komercinių portalų specifikos neretai pernelyg užaštrinamos antraštės; vis dėlto, palyginus su tuo, ką aš skaitau populiariuosiuose pasauliniuose portaluose, krypstančiuose į radikalią dešinę, lietuviška žiniasklaida atrodo labai nuosaikiai“, – teigia tyrėja, prisipažindama, kad neseniai teko raminti jos namuose apsistojusius ukrainiečius, kurie iš rusakalbių žinių buvo supratę, kad Lietuvai gresia pavojus.
Jos tyrinėjamų „Facebook“ radikaliai dešinei priskiriamų grupių nariai informaciniame kare yra ypač pažeidžiami. Dėl socialinių tinklų ypatumų, tie žmonės sukasi uždarame informaciniame burbule.
„Jiems atrodo, kad jų turima nuomonė yra vienintelė teisinga, kad jie yra dauguma. Neįtikėtina, bet tie žmonės nežino, kad jie yra savame „burbule“, už kurio ribos esantys žmonės turi visai kitą poziciją“, – teigia R. Kasperienė.
Vis dėlto, pasak jos, yra informacijos, kuri gali pramušti ir tokių „burbulų“ sienas. Pavyzdžiui, įvykus žurnalisto Andriaus Tapino suorganizuotai paramos „Bayraktarui“ pirkti akcijai, R. Kasperienė stebėjo sujudimą radikalios dešinės grupėse.
„Mačiau daug diskusijų šia tema – buvo keliami klausimai: kaip galėjo taip nutikti, jei mes esame dauguma? Vėliau, žinoma, būdavo padaroma išvada, kad tikriausiai informacija melaginga, niekas nieko iš tikrųjų nenupirko“, – sako KTU mokslininkė.
Informacinėmis technologijomis kariaujamame kare kulkos nešvilpia, tačiau kalbėdami apie jį karinio žargono neišvengsime: R. Kasperienė mini kibernetines atakas, nusikaltimus, ekstremizmą ir net patriotizmą.
„Neseniai konferencijoje pristačiau Baltarusijos kiberpartizanų atvejį – tai grupuotė, kuri savo veikla siekia pakenkti Aliaksandro Lukašenkos režimui, siekia demokratijos šalyje. Kooperuodamiesi su realybėje veikiančiais partizaniniais daliniais, jie gadina geležinkelių infrastruktūrą, nutekina informaciją Ukrainai“, – pasakoja R. Kasperienė.
Informacinių technologijų išsilavinimą turinčios mokslininkės viena iš ekspertinių sričių yra kibernetinis saugumas. Paklausta, kaip šioje srityje atrodo Lietuva, ji gūžteli pečiais – taip pat, kaip daugelis kitų pasaulio valstybių. Nors mes giriamės savo interneto pralaidumu, turime daug aukšto lygio profesionalų, nedaugelis iš jų ryžtasi dirbti viešajame sektoriuje.
„Koronaviruso pandemijos laikotarpiu nutekinti medicininių įstaigų duomenys –tik vienas iš pavyzdžių, rodančių, jog turime saugumo spragų. Tam, kad jų būtų išvengta, periodiškai turi būti vykdomas valstybės įstaigų saugumo auditas, turi būti diegiamos specialios stebėsenos sistemos. Tam reikia gerai kvalifikuotų specialistų, kurių skaičius ribotas, ir kurie yra ypač brangūs. Juos sunku įpirkti ne tik mūsų, bet ir kitų valstybių viešajam sektoriui“, – teigia R. Kasperienė.
Nors žodžių junginys „kibernetinė ataka“ skamba grėsmingai, pasak specialistės, ne visi šie išpuoliai yra labai pavojingi. Pavyzdžiui, birželio pabaigoje žiniasklaidoje skelbtos Rusijos kibernetinės grupuotės „Killnet“ vykdytos atakos prieš Lietuvą, R. Kasperienės nuomone – nepavojingos, tik trumpam sutrikdančios veiklą.
„Sudėtingiausi atvejai yra tokie, kai programišiai patenka į sistemos serverius ir juose pakeičia informaciją. Pavyzdžiui, Baltarusijos kiberpartizanai, „įlindę“ į saugumo sistemos serverius, nusiurbė duomenis ir juos užšifravo. Visos duomenų bazės, su kuriomis dirbo Baltarusijos policija, tapo neprieinamos. Tokie dalykai ilgam ir rimtai pakenkia veiklai“, – teigia KTU mokslininkė.
Deja, pasak jos, pačių rimčiausių įsilaužimų – šnipinėjimo atvejų – galima nepastebėti metų metus. Jie kartais aptinkami visiškai netikėtai, įdiegus naują antivirusinę programą, atlikus sistemų saugumo auditą. R. Kasperienės teigimu, silpniausia grandis, per kurią vykdomos organizacijų kibernetinės atakos – jose dirbantys žmonės.
„Saugumas gali būti pažeistas labai paprastu būdu – pavyzdžiui, darbuotojas gauna vadinamąjį „phishing“ elektroninį laišką nuo užsimaskavusio kibernetinio nusikaltėlio. Atsidarius prie tokio laiško prisegtą dokumentą, į kompiuterį įdiegiama programa, kuri padeda į tinklą įsiskverbti kitoms programoms“, – aiškina R. Kasperienė, ne vienerius metus dirbusi kibernetinio saugumo eksperte įvairiose įmonėse.
Todėl visus vartotojus ji skatina laikytis interneto komunikacijos ir naršymo higienos: naudoti slaptažodžius, kuriuose yra daug simbolių ir skaičių, nenaudoti to paties slaptažodžio kelioms paskyroms, rinktis ne „Google“, o specialių slaptažodžių generavimo programėlių pasiūlytas kombinacijas. Vis dėlto, mokslininkė ramina – nereikėtų susirgti paranoja. Vadinamajam „paprastam“ žmogui kibernetinių atakų bijoti nereikėtų.
„Jei neturite slaptos informacijos, neadministruojate tokių paskyrų, kuriose kažką pardavinėjate, grėsmė, kad jums bus pakenkta nutekinus informaciją – minimali“, – įsitikinusi R. Kasperienė.
Paklausta, ar turėtume bijoti algoritmų, kurie mus „seka“ siūlydami prekes, trumpesnį kelią namo ar žmones, greta kurių buvome, į draugus, ji teigia labiau nei pavojų, vertinanti patogumą.
„Mums sunku suprasti, kaip veikia algoritmai, o tai, ko nesuprantame – gąsdina. Aš jų veikimą priimu kaip įrankį, kuris gali palengvinti gyvenimą: padeda apeiti kamščius, pasiūlo naujus pomėgius, tinkamus produktus. Vis dėlto, manau, kad baimė ir tam tikras atsargumas, susijęs su technologijomis, yra tik mūsų kartos problema, vėliau jos nebeliks. Žinoma, saugumo iššūkiai išliks“, – mano KTU mokslininkė.
„Perkalbėti“ sąmokslo teorijomis tikinčiuosius – beveik neįmanoma
Kapitolijaus šturmas Vašingtone, Kanados vilkikų protestai prieš vakcinas, protestai prieš koronaviruso pandemijos nulemtus suvaržymus įvairiose šalyse – ekspertų nuomone, daugelis šių įvykių įsisiūbavo būtent dėl socialinių tinklų. „Facebook“ vadovai vis dar teisiasi dėl „Cambridge Analytica“ skandalo – kai nutekinti duomenys, manoma, padarė įtakos ir 2016-ųjų JAV prezidento rinkimų, ir Jungtinės karalystės referendumo dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, rezultatams.
„Socialinėse medijose „laukinių Vakarų“ laikotarpis tęsėsi iki Joe Bideno prezidento rinkimų 2020-aisiais; situacija pasikeitė po Kapitolijaus šturmo. Socialinius tinklus stipriai prispaudė įstatymai – šiandien tiek „Facebook“, tiek „Twitter“ kas mėnesį skelbia, kiek jie uždarė netikrų paskyrų. Socialiniai tinklai pagaliau tapo atviri mokslininkams, kurie tyrinėja šiuos reiškinius. Vis tai duoda tam tikrų rezultatų. Vis dėlto, padaryta žala bus jaučiama dar ne vienerius metus“, – teigia R. Kasperienė.
Radikalios dešinės grupes socialinėje medijoje stebinti mokslininkė teigia, kad pastarųjų aktyvumas nuslopo. Pasak jos, tai galima sieti su Rusijos dar kovo mėnesį paskelbtais „Meta“ kompanijos valdomų tinklų ribojimais, nes būtent šioje šalyje kuriama daug melagingo turinio. Tačiau mokslininkė mano, kad visų radikalios dešinės grupių narių veiklą sieti su tiesiogine parama iš Rusijos būtų neteisinga – susideda daug socialinių problemų, kurias per pastaruosius pora metų pakurstė pandemijos sukelti apribojimai.
„Labai ilgai gilinausi, siekdama atrasti būdą, kaip kalbėtis su žmonėmis, kurie yra įtikėję sąmokslo teorijomis, tokiais, kuriuos galima priskirti kraštutinei dešinei. Buvo skelbtos ir mokslininkų ataskaitos, piešiančios tų žmonių psichologinį paveikslą. Gana dažnai jie turi psichologinių problemų, pavyzdžiui, bijo persekiojimo, yra patyrę psichologinių traumų. Jie nepasitiki visuomene ir linkę bendrauti tik su tokiais žmonėmis, kurie mąsto panašiai kaip jie“, – sako R. Kasperienė.
Pasak jos, moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad nuolatinis tikros, teisingos informacijos skelbimas, kantrus kitokio naratyvo pasakojimas taip pat duoda rezultatų. Ji primena, kad sovietų okupaciją išgyvenusi Lietuvos visuomenė dar ilgai gydysis šios patirties paliktas traumas. Galimai, situacija pasikeis užaugus kelioms nepriklausomos Lietuvos kartoms.
